S

, VYSKUPAS | KAZIMIERAS PALTAROKAS.

AD)

VaDDviS SAKYKLAI

III. "PAMOKSLAI

| : 12 ks Č yž ji EL APIE ai „DiRVO MALONĘ, SAKRAMENIUS | —— NALDA, | |

La . 4 bi

B Atrais adiintas leidimas. ) -

i T

"1

i 17 kei Aš „ o

VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS

| VADOVAS SAKYKLAI PAMOKSLAI

APIE

0 MALONĘ, SAKRAMENTUS IR MALDĄ.

I

ntrasis padidintas leidimas.

į KAUNAS viesos“ spaustuvė, Jakšto gatvė, Nr. 2 P 1 :

Apostolicae Sedis iudicio subiicitur.

AlŽg

Kauno Tarpdlesezisės Kuslgų 20: 2još

BIBLIOTEKA

| VSAT TTD

4 Ša

PIRMOJO LEIDIMO PRAKALBA.

tik ką radau mano tikslui tinkamo, tai ir suvartojau; beveik ištisus pamokslus savaip esu perdirbęs. i dariau tai vien tik sau, tai ir nepažymėjau, ką pasisavinau. Daugiausia naudojaus raštais Kre- ieeki'o, Szpaderski'o, Dabrowski'o, Hunold'o, Spi- ark'o Segneri'o. Bourdaloue... ąžinus mūsų „krašte lietuviams spaudą, draugų intas, surankiotą medžiagą pradėjau tvarkyti; to- ūdu pasidarė mano pamokslų trys knygos: I apie Dievą Tėvą“, II apie „Dievo ir Bažnyčios. įsa- „nuodėmes ir dorybes“. III apie „Dievo malonę. kramentus ir maldą“. Visose trijose knygose til- 38 pamokslai; juos skiriu G. Dvasiškijai, kaipo vado- alikų Bažnyčios mokslui dėstyti sakykloje. Jei ku- Ipač jaunesnioji, aiškindama žmonėms katekiz- juose surinktą ir tam tikroj eilėj sutvarkytą pa- g medžiagą, jei nepritirs tiek vargo, kiek aš rėjau, — mano darbas nenueis perniek. okslai apie „Tikiu į Dievą Tėvą“ nesubrendu- 1 visuomenei vietomis gal bus per rimti, bet ti- esos tai viso Apreikšto Mokslo pamatas; jį ty- esnį padėjau; kitos to dvasiško rūmo dalys — lengvesnės. Visur man obalsis buvo šv. Povilo. paštalo, įspėjimas: „Tavo žodis tebūna sveikas, as, kad priešininkas gėdytųsi, neturėdamas kta pasakyti apie mus“ (Tit. 2, 8). Kaip tat man pasisekė, nuspręs nuolaidus skaitytojas; k parašyti taip, kad jis nesigailėtų skaitęs, ašęs,

11 m. į K. 2B,

ANTROJO LEIDIMO PRAKALBA.

Prieš dvidešimtį metų buvau išleidęs „Sakyklai Va- dovą“. Gerbiamoji dvasiškija sutiko jį nepaprastu pa- lankumu. Per pusmetį neliko egzempliorių pusės. Po kelerių metų visai pristigo knygų. Mažiausia bent de: šimtis metų, kaip tu pamokslų nebegalima rasti kny- gynuose.

Tuo tarpų buvau ne vieno kunigo klausiamas, ar jis negalįs dar gauti „Sakyklai Vadovo“. Išdalijau pas- kutines knygas. Nebegavusieji drąsino leisti antru at- veju. Vieno dekanato Kunigų konferencija yra nutariusi prašyti antrojo leidimo.

Visa tai mane skatino „Vadovą Sakyklai“ vėl reng- ti spaudai. Tačiau kol kas leidžiu tik vieną knygą ir tai trečią. Ji buvo mažiausia; ją pertvarkiau, padidi- nau bent ketvirta dalimi, pridėjau 10 naujų pamokslų. Nuo jos likimo pareis kitų dviejų pasirodymas.

Tos irgi bus gerokai pataisytos turinio ir kalbos at- žvilgiu. Naują ketvirtąjį tomą — „pasitaikomus pamo- kslus“ — paliksiu pačiam galui. Jaunesniems nesi- mant toje srityje tinkamo darbo. tenka būti panašiam

„| žmogų šeimininką, kurs išima iš savo iždo naujų ir

senų dalykų“. (Mat. 13, 52). * Panevėžys, 1931 — V — 2, - WE. P.

Dievo malonės.

Pašvenčiamoji Dievo malonė.

(74

„Dievo malone aš esu tai, kas esu (I Kor:: 15,10):

Sielos išganymas tai svarbiausias visų reikalas; ton pusėn turi linkti visos žmogaus mintys, žodžiai ir darbai; reikia laikyti Dievo „ir Bažnyčios įsakymai, saugotis nuodėmių, įgyti krikščioniškos dorybės, dar ant žemės patapti šventais, begyvenant vykdyti Kristaus žodžiai: „Būkite tat tobuli, kaip ir dangiškasis jūsų Tėvas tobu- las“ (Mat. 5. 48). Tuo tarpu žmogus. svyruoja, kaip nen- drė, vėjo supama“ (Mat. 11. 7) — „nes kūnas geidžia prieš dvasią, dvasia prieš kūną“ (Gal. 5, 17). Niekas ne gali pasakyti: Gryna mano širdis, laisvas esu nuo nuodėmės. Šventasis Raštas liudyja teisingą žmogų sep- tynis sykius dienoje nupuolant.

Užtat ir apaštalas šv. Povilas aimanuoja dėl tos įgimtos žmogui silpnybės, sakydamas: „Aš darau ne ge- . kurio noriu, bet darau pikta, kurio nekenčiu... Aš ran- du tokį įstatymą, kad, kuomet aš noriu daryti gera, prie manęs yra prikibęs piktumas... Matau savo nariuose kitą įstatymą, pasipriešinantį mano proto įstatymui ir da- rantį mane belaisvį nuodėmės įstatymo, kurs yra mano nariuose. Nelaimingas aš žmogus! kas mane išliuosuos | nuo to mirtingo kūno? Dievo malonė per mūsų Viešpatį,

Jėzų Kristų“ (Rym. 7, 19—25).

Dievo malonė tai vienatinė pagalba silpnam žmogui „sunkiame išganymo darbe. Visi nuolat vartojame žodi “ „Dievo malonė“, bet ar gerai suprantate, ką tai reiškia? „ Dažnai maldose Dievą maldaujate reikalingų maloniu,

"gerai vienok nežinote, ko prašote. Todėl Dievo malo- nes, būtinai reikalingas žmogaus išganymui, "toliau jums

8 PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONE.

skelbsiu. Dvejopa yra Dievo malonė: viena pašvenčia- '

moji, antra sustiprinamoji; šiandien pasakysiu apie pa- švenčiamąją Dievo malone, būtent: I. kaip didelė yra toji Dievo dovana, Ii. kaip turtingus daro mus čia ir amžinatvėje ir III. kaip ji gaunama.

I. Pašvenčiamoji malonė yra tai didelė Dievo dova- na; ji apvalo mus iš nuodėmių, daro teisingus, šventus Viešpaties akyse. iš piktosios dvasios vergų padaro mus

Dievo vaikus, dangaus karalystės įpėdinius. Pašvenčia- -

moji malonė nėra tai laikinė pagalba, Dievo duota žmo- gui geriems darbams daryti, bet nuolatinė savy- bė, būnanti mūsų sieloje, kol jos nenustojame par sunkią nuodėmę. Ką kitados arkangelas Gabrielis tarė Marijai, beveik tą patį galime pasakyti kiekvienai sielai, turinčiai savyje pašvenčiamąją Dievo malonę: „Sveika, malonės pilnoji; Viešpats su tavimi“ (Luk. 1, 28).

Jeį norite plačiau žinoti, ką teikia mūsų sielai toji antgamtinė malonė, pirmiausia nurodysiu du dalyku:

apvalymą iš nuodėmių ir vidujinį pašventimą. Pašven- . |

čiamoji Dievo malonė apkuopia mus nuo sunkių nuodė- mių, nusidėjėlius padaro teisingus. Kaip šviesa, įėjusi tamsun kambarin, išblaško tamsybes, taip, nelyginant, pašvenčiamoji malonė. atsiradusi sieloje, naikina kad ir sunkiausias nuodėmes. Iš to galite numanyti, kaip dide- lė pašvenčiamosios malonės vertė: ji atleidžia mums nuo- dėmes, didžiausią piktybę, naikina biauriausias dėmes, kurios teršė sielą, šalina nedorybę, vertą pasmerkimo „ pragare. |

Naikindama nuodėmes, pašvenčiamoji Dievo malo- nė paliuosuoja mus nuo privalomos už jas amžinosios bausmės. Žmogus, ir daug padaręs sunkių nuodėmių, mirštąs pašvenčiamoje Dievo malonėje, nepražus am-

žinai. Bažnyčios mokslas, išdėstytas Šventajame Rašte,

aiškiai sako: Žmogaus nuodėmės „naikinamos“ (Jon. 1, 29), būna „išdildytos“ (Apd. 3, 19), žmogus „apkuo- piamas“ (Ef. 5, 26); esti „nuplautas“ (I. Kor. 6, 11), kuriam po to nebėra „jokio pasmerkimo“ (Rym. 8, 1). Per pašvenčiamąją Dievo malonę ne tik atleidžiamos nuodėmės ir bausmės už jas, bet ir pašventinama žmo- gaus siela; piktažolės ne tik paviršiumi nukertamos, bet

2

2 PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ. 9

ir sų šaknimis išfaunamos; 0 jų vietoje pasėjamos dory- bių sėklos; iš jų išauga žydinčios, kvepiančios gėlės; jo- mis papuošiamas žmoguje atnaujintas Dievo paveikslas. Patvirtinti šitai tiesai pasišauksiu genčių apaštalą, kurs griežtai sako: Nuteisinti žmonės esti „pašventinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (I Kor. 6, 11).

Pašvenčiamoji Dievo malonė pakelia žmogų virš jo paties prigimties, kad, anot apaštalo šv. Petro betariant, „pasidarytumėm dieviškosios prigimties dalininkai“ (II Pet. 1. 4). Šv. Tomas daro tokį palyginimą: Geležis yra šalta, kieta, bet, įdėta ugnin, įgyja ugnies ypatybių; pa- sidaro karšta, spindinti, taip lanksti, kad galima duoti jai kokią norint išvaizdą; taip ir žmogaus siela, permerk- a pašvenčiamosios Dievo malonės, pasidaro, kiek tai zalima sutvėrimui, dieviškosios prigimties dalininkė. Taip išaukštintą žmogų Viešpats priima už savo vai-

ą. Isivaizduokite karalių, kurs pasisavina vaiką, rastą "gatvėje, aprėdo jį karaliūno rūbais, auklėja, kaip kara- laitį, paskiria savo sosto įpėdiniu... Ar karalius padarys am tiek, kiek teikia Dievas žmogui, duodamas jam pa- švenčiamąją savo malonę? Toli gražu ne tiek! Karaliaus sūnus — niekas. palyginus jį su Dievo sūnumi. „,Veiz- Nėkite, sako šv. Jonas, kokią meilę Tėvas mums suteikė, ad mes vadinamės Dievo vaikais ir esame“ (I Jon. 3, 1).

Pašvenčiamoji malonė daro mus dangaus ka- alystės įpėdinius. ,„Mes esame Dievo vaikai, sako šv. ovilas; 0 jei mes esame vaikai, tai ir tėvainiai; tėvainiai Dievo ir bendratėvainiai Kristaus“ (Rym. 8, 17). Tuo tar- Du mes pašvenčiamąją malonę taip mažai tevertiname; jos mes išsižadame už trumpą kokį nors kūno malonu- „mą; ją praradę per sunkią nuodėmę, gyvename be rūpes- io dienas, savaites, kartais net ištisus metus, lyg kad nieko pikta nebūtų atsitikę, tarsi mūsų sieloje viskas bū- li tvarkoje, tartum būtumėm nustoję kokio mažmožio... Pašvenčiamoji Dievo malonė yra brangiausias tur- tas, kokį tik sau galime įsivaizduoti. Apaštalas šv. Po- vilas sako: „Visuomet sakau ačių mano Dievui dėl jūsų už Dievo malonę, kuri jums suteikta Jėzuje Kristu

"

10 PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ.

je. kad jame jūs pasidarėte turtingi visakuo“ (I Kor. 1,4). Paklausykite dar, kaip pašvenčiamoji Dievo malo- nė daro mus turtingus šiame gyvenime, ypač būsimame, 'amžinatvėje.

II. Pasaulis vadina turtingais tuos, kurie apsčiai tu- Ti žemės gėrybių. Bet dažnai tokie žmonės esti nelai- mingiausi, didžiausi vargšai. Tikras turtas, didžiausia laimė ant žemės tai širdies ramybė, pasitenkinimas. To- ki turtą gali suteikti pašvenčiamoji Dievo malonė. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Niekas nėra didesnis vargšas, kaip nusidėjėlis; niekas nėra turtingesnis už teisingąjį“ Suprasti šitam Šventojo pasakymui paminėsiu du atsiti- kimus.

Karalius Saliamonas žemės turtais buvo taip aprū- pintas, kaip nė vienas žmogus. Per nuodėmes nustojus Dievo malonės, dingo sąžinės ramybė ir pasitenkinimas; jokios žemės gėrybės negalėjo pripildyti širdies tuštumos „Visuose dalykuose, sakė, išvydau niekniekius ir minčių prispaudimą“ (Ekl. 1, 14). Žinote, koks likimas slėgė teisingą Jobą: nustojo turtų. vaikų, sveikatos; kadangi buvo geruoju su Dievu, nė didžiausios nelaimės negalėjo išplėšti jam širdies ramybės. „Dievas davė, sakydavo, Dievas atsiėmė; teesie Dievo vardas pagarbintas“ (I, 21).

Kas yra medžiui šaknys, tai mūsų sielai pašvenčia- moji Dievo malonė. Kaip medis, kurio šakos nebegaivi- namos šaknu. negali vesti vaisių, taip nevaisingi visi žmo- gaus darbai, kuriems stinga Dievo malonės. „Kaip vyn- medžio šakelė, sako Išganytojas, negali atnešti vaisiaus pati iš savęs, jei nepasiliks medyje. taip nė jūs, jei nepa- siliksite manyje... Nes be manęs nieko negalite padryti; jei - kas manyje nepasiliks, bus laukan išmestas, kaip šakelė, ir sudžius, ją surinks, įmes i ugnį. ir ji sudegs“ (Jon. 15, 4— 6). Kad mūsų darbai pelnytų dangaus karalystę, ji“ turi būti Kristaus pašvęsti; užtat mes turime būti per malonę susijungę su Kristumi.

Jei nuodėmė atskirs jus nuo Kristaus, būsite nevaisin- gos šakos, atkirstos nuo liemens, sudžiūsite ir būsite me- tami pragaro ugnin. Be pašvenčiamosios Dievo malonės darykite. ką norite: melskitės, pasninkaukite, duokite iš-

| Ž

, "PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ. 1t

maldą; už visus tuos gerus darbus neturėsite nuopelnų amžinam gyvenimui. Žmogus, daręs daug gero be pa- švenčiamosios Dievo malonės, persiskyręs su šiuo pasau- liu, bus tartum sapnaves, turis didelius turtus, atsibudęs iš miego, pasijutęs be nieko, su tuščiomis rankomis...

Jei dristumėt pasiskųsti, kaip izraėlitai, paklausti Die- vą: „Kam mes pasninkojome ir tu nepažvelgei, žemino- me savo sielas ir tu nežinojai?“ Kodėl nematei, kuomet klūpojome nusižeminę prieš tavus altorius? Atsakytų: „Štai jūsų pasninko dienoje randasi jūsų pačių valia“. Jūs "atgailos pavidale slepiate piktą širdį, kurios neapykantos niekas negali sušvelninti. gaivinate piktą palinkimą, kurio nenorite išsižadėti. „Argi pasninkas, kurį aš išsirinkau, ne toks. Atrišk bedievybės mazgus“... Nusikratyk sunkios E icdiiaės! „Tuomet tavo šviesa ištrykš, kaip aušra... Tuomet tu šauksies, ir Viešpats išklausys... Tu būsi kaip "palaistytas sodas... Bus atstatyta tavyje, kas... buvo pa- "versta tyrais“ (Is. 63, 3-—13). į

Kas vyra siela kūnui, tai pašvenčiamoji Die- „vo malonė sielai; be jos nemirtinga žmogaus sie- la tartum apmiršta. Nuodėmės stovis, tai tartum sielos "mirtis; anot šv. Jokūbo hetariant: „įvykinta gi nuodėmė imdo mirtį“ (1, 15); todėl nuodėmė, naikinanti pašvenčia- ąją malonę, vadinama mirtingoji. Kuomet mes esame unkioje nuodėmėje, apie mus galima sakyt, ką Viešpa- „ties angelas yra pasakęs vienam žmogui: „Aš žinau tavo darbus, kad tu turi vardą, būk tu esąs gyvas, ir esi numi- ęs“ (Apr. 15, 1). Aš matau, kokius gerus darbus tu lirbi, bet drauge žinau, kokiomis akimis Dievas į juos iūri. Tavo darbai tie patys, kaip ir kitų žmonių; tu eldiesi, kaip ir jie: tu esi net gailestingesnis už kitus, bet "nuodėmė, kuri glūdi tavo sąžinėje, visa gadina; tu, kaip nabašninkas, nebegali darbuotis būsimam gyvenimui. Tu ri vardą, būk esąs gyvas, o tu esi numiręs. 1 Tuo tarpu kiek susirenka nuopelnų amžinam gyveni- mui krikščionis, kuris pašvenčiamosios malonės ryšiu yra susijungęs su Tšganytoju!.. „Aš vynmedis, sako Kri- stus: jūs vynmedžio šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame. tas neša daus vaisiaus“ (Jon. 5, 5). Kiekviena kilni mintis, kas žodis, tartas Dievo garbei, žmonių naudai,

12 PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ.

rengia teisingam amžiną mokestį. Kiekviena kova st pagundomis, kurioms atsispirta, kiekviena kančia, kan- triai nukentėta, spindės, kaip deimantas, nevystančia- me jo vainikc. „Dabartinis mūsų vargas, kurs yra trum- pas ir lengvas. gamina mumyse kilniausią, amžiną, vi- sa perviršijančią garbę“ (Ii Kor. 4, 17), sako šv. Povi- las.

Patėmykite dar vieną nuostabią pašvenčiamosios malonės pajėgą. Esant malonės stovyje, anot šv. To- mo betariant, nėra jokio reikalo, kad mūsų darbai būtų šventi; gana to, kad jie savo prigimtimi ne- bus nedori, bus tik abejučiai; kad jie būtų išganingi, jie: pašvenčiami Dievo malonės. Taip elgtis moko ir apa- štalas šv. Povilas: „Ar valgote, ar geriate, ar ką kita da- rote, visa darykite Dievo garbei“ (I Kor. 10, 31). O garbė. kurią duosite Dievui, padidins jūsų garbę dan- gaus karalystėje. Ir Kristus atlyginimo nesiūlo vien už karžygiškus darbus, bet žada kiekvieną mažiausią žygį, geru noru padarytą, irašyti gyvenimo knygon: „Kas bus davęs vienam šių mažiausių atsigerti tik taurę šal- to vandens... iš tikrųjų sakau jums, nepraras savo už- mokesnio“ (Mat. 10. 42).

Kodėl taip vyra? klausite nustebę. Teisingo žmo- gaus patarnavimas, ir menkiausias, yra Dievo prietelio darbas. Todėl nėra ko stebėtis, jog Viešpats jį taip brangina; jam ir menkniekis, prietelio padarytas, yra labai malonus, turi nepaprastos vertės. Be to, doras žmogus yra sąnaris to kūno. kurio galva yra Kristus; jis gyvena Kristaus dvasia; net, kaip šv. Povilas apie save sakosi: „Esu gyvas. tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas ma- nyje Kristus“ (Gal. 2, 20). Jei tat gyvena mumyse Kri- stus, tai visi mūsų darbai pažymėti Jo antspauda, pa- švęsti Jo nuopelnais; tuomet mūsų žygis tartum būtų nebe mūsų, tik paties Jėzaus Kristaus, Dievo ir Žmogaus. Taip net mažmožis išauga dideliu dalyku, vertu amžinos garbės danguje.

Branginkime tat pašvenčiamąją Dievo malonę taip, kaip ją kada nors vertinsime ant amžinatvės slenksčio. Įsivaizduokite sau, kaip krimsis krikščionis, kada gyve- nimo gale turės prisipažinti: Veltui praleidžiau ne dieną.

+.

,

PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ. 13

e savaitę, ne mėnesį, bet daugelį metų, gyvendamas uodėmėse... Tiesa, meldžiausi. darbavaus, kentėjau; adangi neturėjau pašvenčiamosios Dievo malonės, visa ai dings amžinam gyvenimui; esu neturtėlis, o dabar „ateina naktis, kuomet niekas nebegalės nieko daryti“ Jon. 9, 4). -

Pašvenčiamoji Dievo malonė — tarsi nekaltybės rū- as; kas be jo nueis i kitą pasaulį, be abejonės. išgirs šganytojo žodžius: „Kaip čia įėjai, neturėdamas vestu- ių drabužių?.. Surišę jam rankas ir kojas, išmeskite ji aukan i tamsybes; ten bus verksmo ir dantų griežimo“ Mat. 22, 12). Tuo tarpu krikščionys, gyvenę pašven- iamosios malonės stovyje, žiūrės su paguoda praeitan yveniman; jiems pritiks Šv. Rašto žodžiai: „Palaiminti irusieji, kurie miršta Viešpatyje! Jau nuo dabar, sako vasia, jie turi ilsėtis nuo savo vargų; nes jų darbai juos seka“ (Apr. 14, 13).

III. Tą baltą nekaltybės rūbą, pašvenčiamąją Dievo alonę, pirmą sykį gauname šv. krikštu; kartą įgyta, ji asilieka mumyse; gerais darbais eina didyn; juo dau- iau gera padarysi. tuo labiau padidės tavyje pašven- iamoji Dievo malonė. Šventasis Raštas stačiai sako: „Tarpkite malone“ (II Pet. 3, 13). „Kas yra teisus, dar edaro teisybę: ir kas šventas, dar tepasišventina“ (Apr. 2,11). „Būkite tat tobūli, kaip ir dangiškasis jūsų Tė- as tobūlas“ (Mat. 5, 481.

Bet nors didžiausia būtų pašvenčiamoji Dievo malo- ė, viena vienatinė sunki nuodėmė naikina ją mumyse upraskite tat, kaip rūpestingai turite saugotis didelės uodėmės, kad neprarastumėt Dievo malonės; jeigu kar- ais atsitiko nelaimė jos nustot, kuo greičiausiai stenki- ės atgauti ją atgailos sakramentu; jame „Jėzaus Kri- taus kraujas. apvalo mus nuo kiekvienos nuodėmės“ I Jon. 1, 7) ir grąžina pašvenčiamąją Dievo malonę.

Šv. Augustinas sako: „Tas, kurs tave sutvėrė be ta- ęs, taves be tavęs neišteisins; Jis tave sutvėrė be tavo inios, bet išteisins Jis tave, tik tau norint“. Tiesa, sa- omis pajėgomis negali žmogus nė žingsnio žengti keliu, edančiu iš nuodėmės į pašvenčiamosios malonės stovį; ievas turi apšviesti nusidėjėlio protą, kad pažintų savo

14 PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ.

nelaimę; be tos šviesos būtu žmogus, kaip aklas, bevaikš- čiojąs ant bedugnės krašto, net nejaučiąs pavojaus, kurs jam gresia. Dievas turi pajudinti nusidėjėlio valią, kad, pažinęs savo nelaimę, imtųsi daryti tai. kas reikalinga pašvenčiamajai malonei atgauti.

Nusidėjėlis neturi sakyti su brolžudžiu Kainu: „Ma. no neteisybė yra per daug didelė, kad aš galėčiau užsi- pelnyti atleidimą“ (I Moz. IV, 13). Nesakykite su Evan- gelijos akluoju: „Mes žinome, kad Dievas nusidėjėlių neišklauso“ (Jon. IX, 31). Jei Dievas nusidėjėlių neiš- klausytų, tai ir Evangelijos muitininkas, kurs nedrįso nė akių pakelti dangun, tik mušėsi į krūtinę ir sakė: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“, nebūtų grį- žes iš bažnyčios nuteisintas (Luk. 18, 13). Šv. Raštas aiškiai sako: „Jei kas yra Dievo garbintojas ir daro Jo valią. tą išklauso“ (Jon. 3. 31). |

Nesakykite: „Aš esu pripratęs nusidėti, nesu Dievo malonėje. kam tat aš melsiuosi? Kam aš beeisiu tiky- bos pareigas? Ką man tai bepadės?“... Tai yra nūsi- minėlio kalba! Tiesa, esi nusidėjėlis, bet turi dirbti ge- rus darbus, kad palenktum Dievą suteikti grįžimo malo- nę ir padaryti tave tinkamą grįžti prie Viešpaties. Nie- ku kitu nepalenksi Dievo, kad Jis su tavim susitaikintų. kaip tik krikščioniškosios atgailos darbais, ir, be to ne- prieisi susitaikinimo su Dievu.

Argi ne taip pat daroma tarp žmonių? Jei kartais: atsitinka nusidėti vyresniems, ko nedaroma, kad su jais vėl susitaikintų. Atsiprašoma, nesykį net su ašaromis, “ parodomas gailestis. žadama saugotis panašių atsitiki- mų. Dabar žiūrėkite, ką esate padare per sunkią nuo- dėmę! Jūs nusidėjote aukščiausiam Viešpačiui, nusto- jote visų Jojo malonių. Jums sakoma, geri jūsų dar- bai gali prisidėti prie malonės atgavimo, kad tai viena- tinė priemonė galhėtis, kurią jūs turite. O jūs mano- te, būdami nusidėjėliai, galį nieko nedaryt, nieku nesirū- pinti. Ar tai bus net žmoniška?

Jūs sakote, geri darbai, kuriuos darysite sunkios nuodėmės stovyje, nieko jums nepadėsią. Pripažįstu: Vienu atžvilgiu nieko jums nepadės, bet kitu bus jums labai naudingi. Nepadės jums, nes nepadarys vertų

*

"PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ. 15 amžinosios laimės: bet daug padės, nes padarys jus ti- kusius ją nusipelnyti. Nieko jums nepadės, nes už juos Dievas niekad neatlygins amžiname gyvenime, bet šiame bus labai naudingi, nes palenks Dievą, kad grą- žintų jus iš klaidos kelių ir pastūmėtų tiesos, išganymo taku.

Nors esu pasakęs, jog net geri darbai, daromi be pašvenčiamosios malonės, nieko nepadės amžiname gv- venime, tačiau galite ir nuodėmės stovyje daryti daug dorų darbų: šelpti vargšus, Dievą garbinti, melstis, pa- sninkauti. Pagaliau, ne tik galite, bet ir turite visa tai "daryti, nes atsiskyrimas nuo Dievo per sunkią nuodėmę nepaliuosuoja nuo to, net apleisti savo priedermes bū- tu naujas nusidėjimas; o sąžiningas jų atlikimas rengia nusidėjėlį grįžti pas Dievą, yra priemonė ir kelias su- grižti.

Todėl turite tuojau sutraukyti nuodėmių pančius, atsižadėti kuogreičiausiai savo nedorybių, daryti atgai- lą, kad atgautumėt Dievo malonę, kuri pašvenčia ma- žiausias mūsų mintis, žodžius ir darbus, padaro bran- gius Viešpaties akysė, kad ant amžinatvės slenksčio stotumėt ne su tuščiomis rankomis, o laimingi, turtin- 'gi nuopelnais, įgytumėt sau „turtus danguje, kame rū- dys. nei kandys negadina ir kame nei vagys neiškasa ir nepavagia“ (Mat. 6, 20).

* * *

Mieli klausytojai! matėte, kaip didelė yra dovana pašvenčiamoji Dievo malonė; ji apvalo mus iš nuo- dėmių, ji mus pašvenčia, ji daro mus turtingus šiame gyvenime ir amžinatvėje. Tą didelę dovaną davė mums Dievas šv. krikštu; didžiausia mūsų priedermė "augti Dievo ir žmonių malone, to nekaltybės rūbo nie- kad nenustoti..

Bet nepamirškime, kad, kaip sakė apaštalas šv. Povilas: „Turime ta turtą moliniuose induose (II. Kor. 4, 7), labai lengvai galime jo nustoti; dėl to rūpestin- gai turime vartot visus įrankius, kurie saugo pašven- čiamosios malonės stovi. ,„Būdėkite ir melskitės, ragi- na Išganytojas, kad neipultumėt į pagundą“ (Mor. 14,

16 PAŠVENČIAMOJI DIEVO MALONĖ.

37). Stiprinkite gerus norus, eidami šv. sakramentų, mel- skite ištvermės. Saugokite ją, kaip akies lėlelę, atsi- mindami, ką yra sakęs Kristus: „Kas bus ištvermingas iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mat. 24, 13).

Ko nedarote, kad šiame gyvenime būtumėt įtek- mingi, turtingi, garbingi? Apie tai nuolat svajojate, nepraleidžiate nė vienos progos nepanaudotos, ieškote priemonių, by tik galėtumėt pasipelnyti... Jei aš pasa- kyčiau, kad laikinė laimė yra priklausoma nuo krikš- čionybės priedermių, kad prie jos gali prisidėti visos mintys, žodžiai ir darbai, tik reikalinga vienui viena są- lyga — sielos nekaltybė, tai visi būtumėt susirūpinę ją išlaikyt. bent ją greičiau, kiek galint, atgauti.

Tačiau ko negaliu pasakyti apie apgaulingą žemės laimę. tai sakau apie amžiną laimę dangaus karalystė- je. Baigiu Išganytojo žodžiais: ,„Nekraukite sau turtų žemėje, kame rūdys ir kandys gadina ir kame vagys iš- kasa ir vagia, bet kraukite sau turtus danguje, kame nei rūdys, nei kandys negadina, ir kame vagys neiška- sa ir nepavagia“. Amen. .

Sustiprinamoji Dievo malonė.

„Aš visa galiu tame, kurs mane stiprina“ (Pil. 4, 13).

4 SLI

Visi gerai žinote. kas yra gamtai saulė; labdarin- gų jos spindulių dėka tirpsta ledai, nyksta sniegas, dygsta, žaliuoja, žydi ir veda vaisius visokie augmenys. Ką saulė visatoje, tai daro žmoguje pašvenčiamoji Die- vo malonė: ji atgaivina skurstančią žmogaus sielą, žel- do joje krikščioniškas dorybes, brandina vaisius, vertus amžino užmokesčio danguje.

Niekas vienok neištvers pašvenčiamojoje Dičro ma- lonėje, neišsisaugos nuodėmių, nė nupuolęs neatsikels be sustiprinamosios Dievo malonės: Ji negyvena mu- myse, kaip pašvenčiamoji malonė, bet, akies mirksnyje, nelyginant, it žaibas tamsioje naktyje, apšvietusi mūsų protą, kad pamatytų, kas yra gera, kas pikta, kaip vė- jas, pajudinusi mūsų valią, davusi jai stiprybės daryti gera, saugotis pikta, ūmai nyksta.

Apie sustiprinamąją Dievo malonę šiandien jums sakysiu; nurodysiu tas dvi tiesas, I. kad žmogus be su- stiprinamosios Dievo malonės nieko negali padaryti sa- vo išganymui, II. o padedamas Dievo malonės, gali vi- sa nuveikti, kaip apaštalas sakosi: „Aš visa galiu tame. kurs mane stiprina“.

I. Yra tai tikėjimo tiesa, kad žmogus vien savomis pajėgomis negali nieko išganingo padaryti. Suprasda- mas įgimtą savo silpnybę, šaukia pranašas Jeremijas: „Aš žinau: Viešpatie, kad ne žmogaus dalykas... kad jis eina ir taiko savo žingsnius“ (10, 32). Veizėkite į kas- dieninio gyvenimo vaizdelį, pažvelkite į kūdikį, stovintį prie kedės, kuri keletą žingsnių atstu sėdinti motina kviečia prie. savęs; kūdikis norėtų prisiartinti prie mo- tinos, bet negali, nes jo kojytės — dar'silpnutės. Ką zi daro motina, kad vaikas eitų savo kojomis? Ima už

Vad., T —— Kai

į „Kauno Tarp ses: arinės

r Kunlgų Sa4b aros

L + r > lų + r -

15 SUSTIPRINAMOJI DIEVO MALONĖ.

pažasčių ir, pritūrėdama, veda prie savęs. Kas yra kū- dikiui motinos pakvietimas, kad kūdikis norėtų eiti; ir jos priturėjimas, kad jis galėtų prisiartinti, tai esti mums sustiprinamoji Dievo malonė.

Kaip kūdikis be motinos pagalbos neis iš vietos, taip ir mes be sustiprinamosios Dievo malonės nė žings- nio nenužengsime išganymo keliu. Išganytojas aiškiai sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei Tėvas... jo ne- | patrauks“ (Jon. 6, 44). Kaipgi dangiškasis Tėvas pa- traukia žmones prie Sūnaus? klausia šv. Augustinas ir pats atsako: malonės saldybe. Jei nusidėjėlis, kaip Mag- dalena, puola po Nukryžiuotojo kojų, laisto jas atgai- los ašaromis, jei, kaip muitininkas, eina bažnyčion ir mušas į krūtinę, sakydamas: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“ (Luk. 18, 13), tai sustiprinamoji Dievo malonė patraukė ji prie Kristaus.

Sako, esą tokių paukščių, kurie turi taip trumpas kojas, kad nusileidę negalį pakilti nuo žemės, kol pa- pučiąs vėjas, kol užkliudantys už jo savo sparnus. Tie paukščiai tai tikras mūsu vaizdas. Nors mes turime protą ir laisvą valią, tačiau negalime pakilti net min- timis į dangų, jei sustiprinamoji Dievo malonė nepakels. neatitrauks nuo žemiškų daiktų. Mes negalime gerai „ką nors manyti patys lvg iš savęs, bet mūsų tinkamu- mas yra iš Dievo“ (II Kor. 3. 5). „Nė vienas negali pasakyti: Viešpats Jėzus, kaip tiktai Šventojoje Dva- sioje“ (I Kor. 12, 3). „Dievas yra tas, kurs daro ju- myse norėti ir vykinti, kaip jam patinka“ (Pil. 2, 13), sako Šv. Raštas.

Tą tiesą patvirtina šv. Petras; apaštalas per trejus metus prisirišo prie Kristaus. Kai Jėzus pasakė moki- niams: „Visi jūs pasipiktinsite manimi“, tokia kalba Petrui buvo nesuprantama; išrodė jam negalimas daik- tas, kad mokinys piktintųsi savo mokytoju, kurį pri- pažino Dievu: todėl tarė: „Nors ir visi pasipiktintų ta- vimi. aš niekuomet nepasipiktinsiu“. Kristui atsakius: „Iš tikrųjų sakau tau. šią nakti pirma, negu gaidys su- giedos, tu triskart manęs išsiginsi“, Petras šnekėjo:

SUSTIPRINAMOJI DIEVO MALONĖ. 19

„Nors man reiktų ir mirti draug su tavimi, aš tavęs ne- išsiginsiu“ (Mat. 26, 31—35).

Kiekvienas pripažins, kad apaštalas parodė prie tos progos be galo daug gero noro ištikimas būti savo Viešpačiui; bet ką tai reiškia jo valia, kuomet vien sa- vimi pasitikėjo? Už valandos įvyko Kristaus žodžiai: Petras išsigynė savo Mokytojo! Šis atsitikimas tuo biau- resnis, juo menkesnė to buvo priežastis; Petras išsigy- nė ne teismo rūmuose, ne iš baimės Anno, Kaipo, Erodo, Piloto, bet pabūgęs menkos mergaitės. .

Petras sėdėjo vyriausiojo kunigo kieme; prisiarti- no prie jo viena tarnaitė, sakydama: „Ir tu buvai su Galilėjiečiu Jėzumi, bet jis išsigynė visų akivaizdoje, sakydamas: Aš nežinau, ką tu sakai; išeinant jam pro duris, pamatė jį kita tarnaitė ir tenai buvusiems sakė: Ir šitas buvo su Jėzumi Nazarėnu; jis vėl išsi- gynė su priesaika: Aš nepažįsiu to žmogaus“ (Mat. 26, 69—72). ž

Kaip išaiškinamas toks baisus nupuolimas? Labai lengvai! Petras per daug pasitikėjo savomis pajėgo- mis, nepaklausė Kristaus įspėjimo budėti, saugotis pa- vojų, melstis, malda išprašyti sustiprinamųjų Viešpa- ties malonių, kad nepasiduotų pagundai. Todėl apašta- lui nužeminti, pamokyti mums, įvyko Išganytojo žo- džiai: „Be manęs nieko negalite padaryti“ (Jon. 15, 5).

II. Atsiminus Petro nupuolimą, pritiks visiems Auksaburnio įspėjimas: „Mes turime matyti, kad jokiu būdu neužtenka žmogaus valios, jeigu ji nesustiprinama iš aukštybės malone“. Tas Šventojo pasakymas nu- šviečia kitą tiesą, kad žmogus, Dievo malonės padeda- mas, gali visa padaryti, kas tik reikalinga išganymui.

Šventasis Raštas, pabrėždamas iš vienos pusės, kad žmogus savo pajėgomis nieko išganingo negalis pada- ryti, iš kitos — aiškiai tvirtina, kad jisai su Dievo ma- lone gali visa. Paguosdamas Korintiečius. apaštalas šv. Povilas rašo: „Dievas yra ištikimas; jis neleis jūsų gun- dyti virš jūsų pajėgų; bet dar padarys iš pagundos to- ki išėjimą, kad galėtumėt ją pakelti“ (I Kor. 10, 13). Tai galėjo šv. Povilas sakyti drąsiai, pats patyręs.

26 SUSTIPRINAMOJI) DIEVO MALONE.

Tris kartus maldavo Viešpati,. kad paliuosuotų jį nuo pagundų, ir gavo tokį atsakymą: „Gana tau mano malonės, nes pajėga įgyja tobulumo silpnybėje“ (II Kor. 12, 9). Pasitikėdamas malonės galybe, apaštalas šau- kia su džiaugsmu: „Aš visa galiu tame, kurs mane stiprina“. Negalėjo šv. Povilas aiškiau išreikšti tos tie- sos, kad žmogus, Dievo malonės padedamas. — beveik visagalis. |

Ką šv. Povilas sakosi apie save: „Dievo malone aš esu tai, kas esu“ (I Kor. 15, 10), tai savo gyvenimu pa- tvirtina silpnasis Petras. Dievo malonės padedamas, buvo jis didelis atgailotojas. ištvermingas darbininkas Kristaus bažnyčioje ir garsus kankinys. Kristaus ma- lonė tai padarė, kad apaštalas labai gailėjosi savo nu- puolimo ir per visą gyvenimą graudžiai verkė.

Kristus nuteistas, vedamas per kiemą kalėjiman, pažvelgė į Petrą; šis „išėjęs laukan, graudžiai verkė“. Teisingai sako šv. Ambroziejus: „Petras išsigynė pir“. mą kartą, bet neverkė, nes Viešpats i jį dar nebuvo pa- žvelgęs; jis išsigynė antrą sykį, vis dar neverkė, nes dar Viešpats į ji nepažvelgė; jis išsigynė trečią kartą, Vieš- pats į jį pažvelgė, ir jis graudžiausiai pravirko“. Kaip sniegas tirpsta nuo pavasario saulės, taip apaštalas pa- plūdo tikros atgailos ašarose, kai tik malonės spinduliai įsiskverbė jo sielon.

Kas suteikė apaštalui drąsos skelbti Nukryžiuotojo Kristaus mokslą ne tik žydams Jeruzolimoje, bet ir pa- gonystės viduryje, Romoje? ' Ateina sostamiestin visai nežinomas žmogus ir skelbia pagonams, kad tik Jėzaus vardan esą tegalima išganymas gauti. Dievo malonė ne tik suteikė apaštalui drąsos, bet ir palaimino jo darbus. nes sugedusioje Romoje prigijo kryžiaus tikyba, net įveikė pagonystę; įvyko šv. Povilo pasakymas: „Aš visa galiu tame, kurs mane stiprina“.

Iš kur gavo silpnas Petras pajėgos iškentėti neapsa- komas kančias už Kristaus tikybą, net rodžiai mirti pri- kaltas prie kryžiaus? Jėzus suteikė nepergalimą tikėji- mo stiprybę, kaip buvo žadėjęs: „Aš prašiau už tave, kad tu nenustotum tikėjimo“ (Luk. 22, 32). Stebėtina! Petras.

SUSTIPRINAMOJI DIEVO MALONE. 21

kurs kitados, pasitikėdamas savimi, Kristaus išsigynė, dabar, Dievo malonės padedamas, prikryžiuotas ramus miršta už Jėzaus mokslą. Jis visa galėjo tame, kurs ji stiprino.

Kaip yra mums pilna paguodos šita tiesa! Nors esa- me silpni žmonės, bet su Dievo malone visa galime pa- daryti. Jei kartais gyvenime būtum išsigynęs savo Išga- nytojo per nuodėmę, nesakyk, negalįs su ja persiskirti, nes Viešpats. „„nenorėdamas, kad kas pražūtų, bet kad visi sugrižtų į atgailą“ (II P. 3, 9), duoda ir tau sustipri- namosios malonės, kurios esi reikalingas pasitaisyti; o su ja visa gali.

Jei užpuola persunkios pagundos, nenustok drąsos, nes Dievas neleis daugiau gundyti, neg tu išturėti gali. Pasitikėk Dievo pagalba; su ja visa galėsi. Jei ištiks tave sunkūs smūgiai, kurie išrodys nepakenčiami, nenu- simink, bet kalbėk, pasitikėdamas Dievu: „Aš visa galiu tame, kurs mane stiprina“.

Mieli klausytojai! Išaiškinau jums dvi tiesas, kad žmogus išganymo darbe be Dievo malonės nieko negali nuveikti, o Dievo malonės padedamas gali visa. Pirmoji tiesa moko mus nusižeminti, perdaug nepasitikėti savim, įgimtomis savo pajėgomis, tik su apaštalu išpažinti: „Dievo malone aš esu tai, kas esu“.

Antroji —- liepia mums pasitikėti antprigimta Die- vo pagalba, tariant apaštalo žodžiais: „Aš visa galiu ta- me, kurs mane stiprina“, melsti Viešpaties malonių, daž- niau eiti prie malonės šaltinių, šv. sakramentų, klau- syti šv. Mišių, nepalikti Viešpaties malonių bergždžiomis, su kiekviena gauta malone ištvermingai darbuotis.

Tik taip gyvendami, apyskaitos metu galėsime pa- sakyti: „Viešpatie! "Tu davei man penkis talentus, štai pelniau kitus penkis“, ir išgirsime pilną paguodos atsa- kymą: „Gerai, gerasis ir ištikimasis tarne; kadangi tu buvai ištikimas ant nedaug, aš tave pastatysiu ant daug; įeik į savo Viešpaties džiaugsmą“ (Mat. 25. 20). Amen.

Dievo malonės sunaudojimas.

„Dievo malone aš esu tai, kas "esu; ir jo malonė nebuvo many- je bergždžia; aš dirbau daugiau už juos visus; tačiau ne aš, bet su manimi esanti Dievo malo- nė“ (I Kor. 15, 10).

„Nei žemė be lietaus, nei lietus be žemės negali vesti vaisių: taip pat nei žmogus be malonės, nei ma- lonė be žmogaus negali padaryti nuopelningų dangui darbų“, sako šv. Jonas Krizostomas. Gera, ką žmo- gus daro, įvyksta nei vien per žmogų, nei vien per Dievą, bet bendrai per Dievą ir žmogų; per Dievą, kurs savo malone padeda žmogui gera daryti; per žmogų, kurs savo laisva valia dirba, Dievo malonės padedamas.

Užtat ir sakė apaštalas šv. Povilas: „Dievo malo- nė aš esu tai, kas esu; ir jo malonė manyje nebuvo bergždžia; dirbau daugiau už juos visus, tačiau ne aš, bet su manimi esanti Dievo malonė“. Apie tinkamą Die- vo malonės suvartojimą šiandien jums sakysiu; paaiš- kinsiu, I. kad Viešpats Dievas savo malonės teikia vi- siems žmonėms ir II. kad kiekvienas žmogus privalo tinkamai su ja darbuotis.

I. Dievas teikia visiems reikalingų malonių, nes, kaip Apaštalas sako: „nori, kad visi žmonės būtų išga- nyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (I Tim. 2, 4). Duoda jų teisingiems žmonėms, kad galėtų įvykdyti Dievo ir Bažnyčios isakymus. ištverti pašvenčiamoje malonėje; nes „kas bus ištvermingas iki galui, tas bus išgelbėtas“ (Mat. 24, 13). Net geriausieji žmonės lengvai gali nu- pulti tarp šio gyvenimo viesulų; Kristus visus ragina: „Budėkite ir melskitės, kad neipultumėt į pagundą“

>

DIEVO MALONĖS SUNAUDOJIMAS. 23

(Mor. 14, 38); saugokitės patys ir Dievą maldaukite pa- galbos. Kaip sako šv. Povilas: „Dievas yra ištikimas; Jis neleis jūsų gundyti virš jūsų jėgų; bet dar padarys tokį išėjimą iš pagundos, kad galėtumėt ją pakelti“ (I Kor.. 10, 13).

Dievas duoda sustiprinamųjų malonių ir nusidėjė- liams, net sukietėjusiems, kad iš nuodėmių pakiltų. Pra- sikaltęs žmogau! jei tuomi abejotum, įtikins tave tos die- vobaimingos mintys, tie geri norai, kuriuos kartkartė- mis jauti savyje. Atsimink tiktai, kiek sykių kažin-kok- sai slaptas balsas tavo širdies gilumoje šaukė: Pasielk taip ir taip, to nedaryk, nevaikščiok į tuos namus, neįsileisk su ta žmogysta!... Keno tai bu- vo balsas? Tai sakė tau Dievas; tai buvo Jo malonės. Vieną kartą žadina jos tave dangaus užmokesčio gausu- mu, kitą sykį gasdina pragaro kančių baime, kartais mirties valandos nežinia... Iš to matai, kaip nuolat Die- vas siunčia tau savo sustiprinamųjų malonių.

Dievas jų duoda pagaliau net netikėliams, pago- nams, kad „pasiektų tiesos pažinimą“. Šv. Povilas, ra- šydamas apie pagonus, kurie nieko nėra girdėję apie tikrąji Dievą ir stabus, kaip Dievą garbina, sako: „Kas žinoma apie Dievą, juk yra juose apreikšta, nes Dievas jiems apreiškė“... Kokiu būdu jiems tai Viešpats ap- reiškė, — gal paklaus ne vienas, — kad jų niekas apie tikrąji Dieva nemokė? Tan klausiman atsakysiu to pa- ties Apaštalo žodžiais: Atskiro pamokslo nereikėjo, nes lengvai galėjo pažinti neregimą Dievą iš matomų daik- tų, kuriuos Viešpats sutvėrė — „nes kas Jame neregima, jo amžinoji galybė ir dievystė, tai nuo pasaulio įkūrimo galima matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų“ (Rym. 1,20)

Taip gali pagonai ne tik Dievą pažinti, bet ir šv. Jo isakymus laikyti: Kaip kūdikis supranta, kas yra pikta, kas gera. taip ir pagonai prigimtu protu atskiria dorybę nuo nedorybės; žino, jog mylėti tėvai yra geras daiktas, o vogti, užmušti, neleista; jiems sąžinės balsas sako: blogai pasielgei, daugiau to nebedaryk; jeigu ką gera padarė, — sąžinė juos pagiria. .„„Pagonai.—sako šv. Povilas, — kurie neturi Įstatymo, prityrimu daro tai, ko

24 DIEVO MAIONĖS SUNAUDOJIMAS.

ką reikalauja Įstatymas; jie, Įstatymo neturėdami, yra pa- tys sau Įstatymas; jie parodo, kad Įstatymo darbas įra- šytas i jų širdis; jų sąžinei jiems liudijant ir jų mintims vienai kitą skundžiant arba ir ginant“ (Rom .2, 14).

Nėra pasaulyje tokios vietos, kur saulė niekad ne- šviestų, — laip ant žemės nerasi žmogaus, kuriam Die- vas, teisybės Saulė, niekad nešviestų savo malonės spin- duliais. Kaip saulė kreipia į save kiekvieną gėlę, taip traukia žmonių širdis į Dievą sustiprinamoji malonė. Nėra pasaulyje tokių žmoniu, kuriems Dievas nesuteik- tų išganymui reikalingų maloniu; nerasi tokios tautos, iš kurios nebūtų daug išganytų. Šv. Jonas Apreiškime rašo: „Mačiau didelę minią, kurios niekas negalėjo su- skaityti iš visų tautu. giminių, žmonių, kuopų ir kalbų: jie stovėjo ties Sostu“ (7, 9).

Pripažįstu. — gal kas pasakys — Dievas visiems: duoda reikalingų išganymui malonių, bet dėl ko ne vi- siems lygiai? Tiesa, katalikai gauna Dievo malonių dau- giaus už klaidatikius ir pagonus; ir katalikų vieni įgy- ja daugiau, kiti mažiau; gavusiems gausiau malonių, lengviaus yra savo siela išganyti. "Supraskite! Dievas . duoda kiekvienam gana malonių, kūrios ir taip vien tik nuo Jo gerumo pareina, ne nuo pareigos; Viešpats ne- patenkintam gali labai gražiai pasakyti: „Prieteliau! aš tau nedarau skriaudos. Imk, kas tavo ir eik sau... Ar man nevalia daryti, ko noriu? ar tavo akis dėl to netikusi, kad Aš esu geras?“ (Mat. 20, 13—15). Ar gi būtinai Dievas turi duoti visiems vienodai? „Tai ką sakysime? — klausia šv. Povilas, — ar Dievas elgiasi neteisingai? „— Anaiptol...! Žmogau! kas tu esi, kad bylinėtumeis su Dievu?“ (Rom. 9, 14—20). Kas tu esi, kurs drįsti nagrinėti Dievo darbus ir klausti, dėl ko Jis nedaro taip. kaip tu norėtum?

Ir aš nedrįstų ir negaliu pilnai išrišti šito painaus klausimo; galiu tik stebėtis su šv. Povilu: „O Dievo turtų, išminties ir žinojimo gilybė; kaip nesuprantami | jo teismai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom. 11, 33). Bent kiek paaiškinsiu tai palyginimu. Kariavimas yra žmo- gaus gyvenimas ant žemės; žmonės yra tai Dievo ka- riuomenė. Vadas ne visiems kariams duoda vienodus

DIEVO MALONĖS SUNAUDOJIMAS. 1 25

ginklus: vienus stato prie patrankų, kitiems įteikia šau- tuvus, treti kardais apginkluoti; vieni raiti, kiti pėsti... Turi būti įvairių ginklų, kad kariuomenė lengviau nu- galėtų priešininką. ) Kas. kareiviui ginklas, tai žmogui Dievo malonė. O klausti. dėl ko Dievas nedavė Jūdui tokios malonės. kaip ir Petrui, tiek-pat reiškia, kaip teirautis karvedžio, „kodėl pėstiesiems neduoda tokio pat ginklo, kaip rai- teliams. Karys privalo žinoti, kad ginklą gavo tinka- mą, jei norės narsiai kovoti; jeigu mes ginklą šalin, ar „ liausis kariavęs, paklius nelaisvėn, tai ne ginklas bus kaltas. Taip pat yra su Dievo malone; jei su ta, kuria gavai, nenori darbuotis, nekaltink Dievo, būk per maža tau davęs. Visi, kiek čia jūsų yra, gaunate nuo Dievo pakankamas malones sielos išganymui; saugokitės tik, — „neimti Dievo malonės veltui“ (II Kor. 6, 1).

II. Kaip ligonis gali atmesti. vaistus, reikalingus iš- sigydyti, taip kiekvienas goli prieštarauti Dievo malonei. Gausių malonių buvo gavęs apaštalas Jūdas; per trejus metus buvo su Jėzumi, klausė Jo pamokslų; iš Kristaus rankų priėmė Švenčiausiąji Sakramentą; Išganytojas, matydamas piktą jo sumanymą, pats Jūdą įspėjo; Aly- vų darže stačiai į akis tarė: „Prieteliau, ko atėjai?“ (Mat. 26, 50), „Jūdai, tu pabučiavimu išduodi žmogaus Sūnų“ (Luk. 22, 48). To nežiūrint, Jūdas išdavė Jėzų; paga- liaus nusiminęs pasikorė. Štai, kaip žmogus niekais ver- čia visas Dievo malones ir eina prapultin. Čia pritai- kinsiu šv. Augustino žodžius: „„Kurs tave sutvėrė be ta- vęs, neišganys tavęs be tavęs“. Dievas nori tave- išga- nyti, duoda tau reikalingą malonę; darbuokis su ja, da- ryk, ką liepia, — gausi išganymą.

Labai svarbu tuojau griebtis Dievo malonės. Tai pa- tvirtina daug atsitikimų, kuriuos mini Apreiškimas. Kaip atsirado pas Kristų apaštalai? Kai tik Jėzus pašaukė: Sekite mane, jie paliko visa ir pasidarė jo mokiniai. „Kas nori mane sekti, tas tegul išsižada pats savęs ir tegul ima „savo kryžių ir seka mane“ (Mor. 8, 34). Tais žodžiais Išganytojas mokina, kad, einant paskui Dievo pakvietimą, reikia išsižadėti savęs ir tuojau dar-

26 DIEVO MALONĖS SUNAUDOJIMAS.

buotis su Dievo malone. Paklausykite atsitikimo, kuris tą liesą patvirtins aiškiai.

Kuomet šv. Povilas kalėjo Cezarėjoje, buvo ten Ro- mos ciesoriaus vietininkas Peliksas; jis pasišaukė pas save Povilą pažinti krikščionių tikybai. Dabar užtekė- jo pagonui aušros žvaigždė, nes Povilo pamokslas ir Dievo malonė taip ji sujaudino, kad visas pradėjo dre- . bėti. Bet, jam kalbant apie teisybę, nekaltybę ir bū- siantį teismą, Peliksas nusigandęs tarė: „Tam kartui eik sau, patogiu laiku aš pavadinsiu tave“ (Ap. D. 24, 25). Sykį atidėjęs nelaimingas Peliksas neberado patogesnio laiko griebtis išganymo darbo.

Daug yra žmonių, kurie visai panašūs į minėtajį Pe- liksą, ir susilaukia liūdno likimo. Įsipainios kas į nuo- dėmes ir nebeturi drąsos jų kratytis. Tiesa, jaučia jisai sunkų retežį, norėtų nuo jo pasiliuosuoti; netrūksta jam paraginimų skirtis su piktais savo papročiais; bet jam stoka drąsos stoti kovon su savo palinkimais. Ką pa- dės kariui geriausias ginklas, jeigu jis jo nepavartos, susitikęs priešininką? Ką reiškia nusidėjėliui didžiau- sia Dievo malonė, jei neturi drąsos jos sunaudoti! Kad nenueitų veltui Dievo malonė nė viena, griebkis, žmo- gau, to dvasios ginklo, kovok prieš išganymo priešinin- kus, kurie pastoja tau kelią dangun; juk žinai, kad Vieš- . paties malonės padedamas, visa gali; Dievu pasitikėk, bet ir pats netingėk.

Su Dievo malone turime ištvermingai darbuotis, kol atsistosime ant amžinatvės slenksčio. Kas ne nuolat nau- dojas Viešpaties malone, tas neištikimas tarnas. „Nė vienas, kurs prideda savo ranką prie arklo ir atgal dai- rosi, netinka Dievo karalystei“ (Luk. 9, 62). „Kas bus ištvermingas iki galui, tas bus išgelbėtas“ (Mat. 10, 22). Bet nelaimė, kad mes apsileidžiame malonės suvartoji- me. Kaip rytų išminčiams Jeruzolimoje pranyko žvaigž- dė, kuri vedė juos pas Išganytoją, taip ir mums kartais. lyg kad gęsta malonės šviesa; nebejaučiame noro mel- stis, nebematome reikalo eiti šv. sakramentų, suima kaž- koks dvasios snaudulys. Žinok, žmogau, kad ir tokiose valandose netrūksta tau Dievo malonės; neapsileisk, bet ištvermingai darbuokis su ja; į tai ragina tave Vieš-

DIEVO MALONĖS SUNAUDOJIMAS. 27

pats Apreiškimo žodžiais: „Būk ištikimas iki mirčiai; ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką“ (2, 10).

Kada, tave Dievo malonė ragina į gerus darbus, ne- atidėliok dien4 nuo dienos, nes „ateina naktis, kuomet niekas nebegalės nieko daryti“ (Jon. 9, 4); jei tau są- žinė prikaišioja kokią sunkią nuodėmę, ragina tavegt- gailon, būtu be galo pragaištinga siūlomąja malone tuojau pasinaudoti; kuomet širdis tavyje nerimauja, nori grįžti pas Dievą, tuomet pasirodo tau Betliejaus žvaigždė, ku- rią turi sekti, kad nueitum pas Jėzų. Kas atidėlioja tą „ kelionę, tam viena po kitos užgęsta malonės žvaigždelės; Viešpaties balsas kaskart rečiau ir silpniau teatsiliepia, kasdien didėja pavojus, kad sąžinė iš klaidingos ramybės niekad nebeatbus... Saugokitės visi tokios nelaimės! ,„Mes jūs raginame neimti Dievo malonės veltui“ (II Kor. 6, 1).

Šit pavyzdys, kaip reikia naudotis Dievo malonėmis. Saulius, didžiausias Kristaus priešininkas, nesitenkina persekiojęs krikščionis Jeruzolimoje; keliauja Damas- kan, kad vyrus ir moteris. kurie ten išpažino Kristaus mokslą, surištus atvestų Jeruzolimon. Kai buvo netoli

Damasko, —- „ūimai apšvietė jį šviesa iš dangaus“. Sau- lius, iš baimės parpuolęs ant žemės, išgirdo balsą: „Sau- liau, Sauliau, kam mane persekioji? — „Kas tu, Vieš- patie?“ — klausia nustebęs Saulius. — „Aš Jėzus, kurį

tu persekioji“. Tada Saulius; „„drebėdamas, nustebęs jį paklausė: „Viešpatie, ko nori, kad daryčiau?“ Viešpats jam atsakė: „Kelkis ir eik į miestą; ten bus tau pasa- kyta, kas tau reikia daryti“. Saulius atsikėlė; atmerkęs akis, nieko nematė; vyrai, kurie buvo su juo, nuvedė jį Damaskan; jame Saulius buvo tris dienas neregįs. ne- valgė ir negėrė.

Tuo laiku Damaske buvo Kristaus mokinys, vardu Ananijas; jis nuėjo pas Saulių ir, uždėjęs ant jo rankas, tarė: „Sauliau, broli, mane atsiuntė Viešpats, tas Jėzus, kurs tau apsireiškė kelyje, kuriuo ėjai. kad regėtum ir pasidarytum pilnas Šventosios Dvasios“ (Ap. D. 11). Sau- lius praregėjo; krikšte gavo Povilo vardą: krikščio- niu tapęs, pradėjo kitiems viešai skelbti, kad Nazarietis yra Dievo Sūnus. Taip krikščionių persekiotojas tapo

28 DIEVO MALONES SUNAUDOJIMAS,

Kristaus apaštalu; ir nebuvo kito uolesnio Evangelijos skelbėjo pagonų tarpe.

Nė kokie vargai, jokie persekiojimai negalėjo su- mažinti jo uolumo? Visą gyvenimą kentėjo, kaip patsai sakos: „Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasde- šimtis kirčių be vieno; tris kartus buvaus rykštėmis plaktas; kartą akmenimis muštas; tris kartus nukentė- jau laivo sudūžimą; nakti ir dieną buvau jūros gilumoje, dažnai kelionėse... varge ir skurde, daugelyje budėji- mų, alkyje ir troškime, daugelyje pasninkų, šaltyje ir nuogume“ (II Kor. 24—27). Kas gi jam davė tos galios pergalėti tiek vargų? „Dievo malone, — atsako pats apaštalas šv. Paulius, — aš esu tai, kas esu; ir Jo malo- nė nebuvo manyje bergždžia; aš dirbau daugiaus už juos „visus; tačiau ne aš, bet su manim esanti Dievo malonė“ (I Kor. 11, 10).

Supraskite, mieli Klausytojai, kiek, galime padaryti su Dievo malonės pagalba; išmokime ją vertinti, su ja darbuotis; atsidėję klausykime Dievo balso, kurs atsilie- pia mūsų širdyse, sekime jo įkvėpimus; naudokimės pir-, momis Dievo malonėmis, gausime kitas, kas kart gausesenes, stipresnes; tuomet visa galėsime tame, kursai mus stiprina; galėsime tarti su šv. Povilu: „Kas gi at- skirs mus nuo Kristaus meilės? ar vargas, ar suspaudi- mas?.ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar persekio- jimas? ar kalavijas?... Nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas... negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje, Jėzuje Kristuje“ (Rom. 8. 835—39). Mirdamas kiekvienas galės pasiguosti to pa- lies apaštalo žodžiais: „Mano atsiskyrimo laikas yra čia pat; aš kovojau gerą kovą, pabaigiau bėgti, išlaikiau tikėjimą: gale man atidėtas teisybės vainikas, kurį man duos aną dieną Viešpats, teisusis Teisėjas“ (II Tim. 4, 6—8). Amen.

Septyni Sakramentai.

Sakramentai bendrai.

„Su džiaugsmu semsitės vandens iš Gelbėtojo šaltinių“ (1z. 12, 3).

„Taip Dievas mylėjo pasaulį, jog davė viengimį sa- vo Sūnų, kad kiekvienas, kurs į Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą; nes Dievas nesiuntė savo Sū- naus į pasaulį pasaulio teistų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“, — sakė apaštalas šv. Jonas (3, 16). Todėl Jėzus Kristus, brangiausias mūsų Išganytojas, atė-. jęs iš Dangaus ant žemės, per trejus metus mokė žmo- nes išganymo kelių: skelbė, ką turi tikėti, kaip elgtis; prisiėmė kaltes ne tik Adomo ir Ievos, bet ir visų jų ai- nių iki pasaulio pabaigos; kruvina savo kančia ir mir- timi ant kryžiaus pergausiai užmokėjo įrūstinto Dievo teisybei už žmonių nuodėmes, išliuosavo mus iš piktos dvasios vergovės, sutaikė su Dievu, nupelnė mums rei- kalingų malonių sielos išganymui.

Negana to, dar ateityje vėl nupulsiantiems paliko iš pergausių savo nuopelnų nusiteisinimo būdą šv. sa- kramentuose, Dievo malonių šaltiniuose. Kaip „vėjas. — anot šv. Jono betariant, — kur nori pučia; girdi jo ūžimą, bet nežinai, iš kur ateina, ar kur eina“ (3, 8), — laip ir paprastosios Dievo malonės ūmai apšviečia mū- sų protą, pajudina valią ir vėl nyksta. Didesnes vienok malones surinko Kristus šv. sakramentuose, tarsi šalti- niuose, kuriuos pranašavo pranašas Izaijas, sakydamas: „Su džiaugsmu semsitės vandens iš Gelbėtojo šaltinių“.

30 SEPTYNI SAKRAMENTAI.

Apie tuos, I. septynis Sakramentus, arba regimus ženk- | lus, II. Jėzaus Kristaus istatytus, III. per kuriuos žmo- nės Dievo malones įgyja, šiandien jums sakysiu. Klau- sykite!

I. Sakramentas — žodis lotyniškas; jis mūsiškai reiškia: šventa mintis, paslaptis, slapto šventumo ženk- * las; nes, imdami sakramentą, girdime kunigo tariamus žodžius, regime daromus jo ženklus, o nematome šven- tos malonės, kuri mums teikiama; todėl yra sakoma, jog sakramentas yra tai regimas ženklas neregimos Dievo malonės.

Gerai supraskite. kas yra regimas ženklas? Kada matote smėlyje pėdas, yra tai ženklas, kad kas nors ten vaikščiojo; regimi dūmai ženklina, jog kur nors kūre- nasi ugnis. Taip pat, pavyzdžiui, kuomet kunigas krikš- tydamas kūdiki apipila vandeniu, ženklina tai, kad jį nori apmazgoti. būtent: kaip vanduo nuplauna kūną, taip neregima Dievo malonė apvalo jo siėlą.

Bet ne visados regimi ženklai esti be žodžių aiš- kūs. Matydami kokį nors paveikslą, ne visados atspėsi- te, ką jis reiškia; bet, jei bus padėtas parašas, bus aiš- ku; nes žodžiai — už vis aiškiausias ženklas. Ir van- dens ant žmogaus pylimas gali ženklinti norą jį apmaz- goti, ar apalpusį atgaivinti; bet, kada girdite, kaip ku- nigas, pildamas vandeni ant kūdikio galvos, prideda žodžius: „aš tave krikštyju“...., aišku, kad jam teikia krikštą, nuplauna nuo jo sielos gimtąją nuodėmę. To- dėl šv. sakramentams vienų ženklų negana; reikalingi dar žodžiai; nes, kaip sako šv. Augustinas apie krikštą: „Žodžius atimk, vanduo liks vandeniu; pridėk tik Die- vo žodžius, tuojau pasidarys sakramentas“.

Bet kam visa tai reikalinga? — paklaus ne vienas. Ar gi Dievas iv be žodžių, be ženklų negalėtų mums suteikti reikalingų malonių? Supraskite! Kristus, dar bebūdamas ant žemės, vartojo įvairių ženklų ir žodžių, teikdamas žmonėms savo malones ir geradarybes, nors gana būtų buvę Jo vieno noro, minties. Vieną kartą raupsuotas, atėjęs pagarbino jį, tardamas: „Viešpatie, jei nori, tu gali mane apvalyti“. Jėzus, ištiesęs ranką,

SEPTYNI SAKRAMENTAI. 31

palietė ji, tardamas: „Noriu, būk nesuteptas“. Ir tuojau buvo išgydyti jo raupsai (Mat. 8, 2). Pamatęs aklą, Kri- stus spiovė ant žemės, padarė iš seilės purvo, juo pate- pė akis ir tarė jam: „Eik, nusiprausk Siloės tvenki- nyje“... Nuėjo tad aklasis, apsiplovė ir atėjo regis (Jon. 9, 6). Kai Išganytojas suteikė apaštalams Šventąją Dvasią, — kvėpė į juos ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasia“ (Jon: 20, 22). Sykį sutiko Kristų dešimtis raup- suotų vyru; jie sustojo iš tolo ir, pakėlę balsą, šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Kristus, pama- tęs juos, tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams“. Ir atsi- tiko, kad, beeidami pas kunigus, jie pasveiko“ (Luk. 17, 12—14). 3

„Dievas darė nepaprastų stebuklų Povilo rankomis; net skepetos ir juostos nuo jo kūno buvo nešamos ligo- niams, ir ligos atstodavo nuo jų, ir piktos dvasios iš- eidavo“ (Ap: D. i9, 11). Petras su Jonu, eidamu baž- nyčion, rado prie durų vyrą, raišą nuo pat gimimo; jį kasdien sodindavo prie bažnyčios, kad pasirinktų išmal- dos iš praeinančių. Jis paprašė pašalpos apaštalus; Petras tarė: „Sidabro ir aukso neturiu; bet ko turiu, tai tau duodu; Jėzaus Kristaus Nazarėno vardu kelkis ir vaikščiok! ir. paėmęs dešinę jo ranką, pakėlė jį; tuo- jau sustiprėjo jo blauzdos ir kojos; ir elgeta, pašokęs, atsistojo ir vaikščiojo: ir įėjo su apaštalais į bažnyčią.. garbindamas Dievą (Ap. D. 3, 1—8). Jėzaus vardu apaštalai tiek darė stebuklų, kad žmonės „ligonis iš- nešdavo į gatves ir guldė juos ant patalų ir neštuvų, kad, praeinant Petrui, bent jo šešėlis apdegtų kurį nors iš jų, ir jie būtu paliuosuoti nuo ligų“ (Ap. D. 5, 15).

Kam šitie ženklai? Vienas atsakymas: Viešpačiui Dievui patiko per tokius mažmožius daryti didelius ste- buklus. Užtat Šventajame Rašte nesakoma, jog stebuk- lus darė Petras, ar Povilas, jo šešėlis, skara, juosta... Bet aiškiai pasakyta: „Dievas darė nepaprastų stebuk- lų Povilo rankomis“, skepetomis, juostomis, Petro šešė- liu. Tas pats Dievas, Jėzus Kristus, kuris tuokart per apaštalus ir daiktus, rodos, niekingus, darė „nepapra- stų stebuklų“. savo galybe visiems laikams įsteigė šv.

32 SEPTYNI SAKRAMENTAI.

sakramentus, kaipo regimus ženklus, ir prie jų pririšo nuostabias savo malones. |

Žmogus, kitados besididžiuodamas, norėjo susily- ginti su Dievu, nupuolė: dabar turi nusižeminti. jei nori pakilti, gauti išganymą, kurs priklauso nuo visai menkų daiktų, anot šv. Povilo betariant: ,„Pasauliui sa- vo išmintimi nepažinus Dievo jojo išmintyje, Dievui pa- tiko išganyti skelbimo paikybę tuos, kurie tiki... Dievas išrinko kas pasauliui paika, kad sugėdintų išmintinguo- sius; kas pasauliui silpna. išrinko Dievas, kad sugėdintų kas stipra“ (I Kor. 1; 21, 27).

Prie regimų ženklų, Kristaus įsteigtų, Bažnyčia pri- dėjo nuo savęs kai kurias sakramentų apeigas, kad aiš- kiau parodytų. giliaus įspaustų į tikinčiųjų širdis Die- vo malones, gaunam per sakramentus, ir pažadintų priimančius į didesnį dievobaimingumą. Juk daugiaus yra privengiamas ir gerbiamas karalius, kada pasirodo žmonėms karališkoje savo didybėje, apsuptas valstybės didžiūnų, negu kasdieniniame savo gyvenime. Taip pat ir Dievas labiaus esti garbinamas, kada savo malones apreiškia per gražias bažnytines apeigas. Užtat Bažny- čia pagražino Sakramentus įvairiomis apeigomis.

II. Sakramentus, arba regimus ženklus, per ku- riuos žmonės igyja Dievo malonių, Kristus įstatė sep- 1ynis. Katalikų Ražnyčios mokslas, pripažįstąs septynis sakramentus, taip yra senas, kaip pati Bažnyčia. Per- žiūrėkite visus amžius nuo pat Kristaus laikų; pamatysi- te, jog mūsų Bažnyčia visados vartojo septynis sakra- mentus. Užtat visi klaidatikiai. kurie pirmais amžiais atsiskyrė nuo katalikų, net ir stačiatikiai, kurie gerokai vėliau suardė vienybę su Bažnyčia, turi visus septynis sakramentus.

Tiesa, Šventajame Rašte aiškiai nėra paminėtas vi- sų septynių sakramentų įstatymas; bet ta dalyką tik- riausiai žinome iš Padavimų. Ne veltui visuotinė Tri- dento santaryba nutarė: „Kas sakytų, jog Naujos San- doros sakramentų yra daugiaus ar mažiau, negu sepiy- ni, tai yra: krikštas, sutvirtinimas, Viešpaties Kūnas ir Kraujas, atgaila, paskutinis šv. Aliejumi patepimas, ku-

AN

SEPTYNI SAKRAMENTAI. 33

nigystė, motėrystė... tebūnie prakeiktas“ (Sess. VII. can. I). '*

Gal kas paklaus, dėl ko Išganytojas įsteigė sakra- mentus. septynis — nei daugiau, nei mažiau? Dėl to, kad septyni sakramentai labai gerai tinka ir pilnai jų ga- na visiems dvasiškiems mūsų reikalams. Žemiškame gyvenime žmonės gimsta ir auga; gyvasties išlaikymui valgo; ligoje gydosi; eidami kelionėn. pasiima maisto iv ginklu; tarp kitų gyvendami, turi klausyti viršininkų; mirdami palieka savo vieton ainius; taip ir dvasiško žmonių gyvenimo reikalus aprūpino Kristus septyniais sakramentais. p

Krikšte žmogus: atgimsta dvasiškai iš piktos dva- sios tarno pastoja Dievo sūnumi; sutvirtinimas sielos gyvybę stiprina, ir žmogus iš kūdikio tampa tarsi Kri- staus kareivis; kad žmogus nuolatinėje kovoje su išga- nymo priešininkais nenūsilpnėtų, — peni Kristus jį Švenčiausiu Sakramentu, angelų duona; atgaila gydo sielos žaizdas, gautas kovose; pagaliau, atėjus mirčiai, žmogus rengiasi į tolimą kelionę; Bažnyčia, tepdama šv. aliejumi, duoda jam ginklą, kad nepasiduotų paskutinė- je kovoje, nuo kurios laimėjimo pareina laimingoji am- žinastis.

Kad ant žemės tarp žmonių būtų graži tvarka, Kri- stus kunigystės sakramentu pašvęstus žmones skiria sa- vo vietininkais, kurių kitiems įsako klausyti: „Kas jū- sų klauso. tas manes klauso; kas jus niekina, — mane niekina“ (Luk. 10. 16). Kunigai ne tik tvarkos prižiūri, bet ir šv. sakramentus dalyja; todėl ir sakė apaštalas šv. Paulius: „Tegul žmonės žiūri į mus, kaip į Kristaus tarnus ir Dievo paslapčių teikėjus“ (I Kor. 4,1). Kad žmonių visuomenė neišnyktų, reikalingas yra moterystės sakramentas; jo tvarkomi žmonės veisiasi, platinas ir pripildo visa žemę.

Visai žmonijai — vienodai reikalingi septyni sak- ramentai, bet ne visi — kiekvienam žmogui. Mote- rystės ir kunigystės sakramentus tegali priimti tokie žmonės, kurie i tuos luomus jaučia savyje pašaukimą. Be paskutinio šv. aliejumi patepimo ir sutvirtinimo gali

34 SFPTYNI SAKRAMENTAI.

sielą išganyti, kas neturi progos jų priimti; bet kas ga- lėdamas, iš apsileidimo jų nepriimių, prastotų Dievo ma- lones, labai naudingas sielos išganymui. Atgailos sa- kramentas yra gyvai reikalingas visiems, įpuolusiems į sunkią nuodėmę: „Jei nedarysite atgailos, visi... pražū- site“ (Luk. 13, 3).

Nors be Švenčiausiojo Sakramento nekalti kūdikiai gali išganymą gauti, tačiau užaugusieji turi priimti lą dangišką peną bent vieną kartą metuose apie šv. Vely- kas ir mirimo valandoje, kad gyvi būtų per amžius. Iš- ganytojas aiškiai pasakė: „Jei nevalgysite žmogaus Sū- naus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gy- venimo: kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąji gyvenimą; ir aš jį prikelsiu paskutinėje dienoje“ (Jon. 6, 55). Be krikšto gi niekas negali būti išganytas. „Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo Karalystę“, — sako Kristus (Jon. 3, 5).

Matote dabar, kad tie septyni sakramentai visai pa- tenkina kiekvieną reikalą, kaip atskiro žmogaus, taip ir visos žmonijos. Gražiai tą dalyką išreiškė Šventasis Raštas, sakydamas: „Išmintis pasistatė sau namus ir nu- sikalė septynis šulus“ (Priež. 9, 1). Kristus įsteigė Baž- nyčią ir joje istatė septynis sakramentus, tarytum stul- pus, be kurių jo Bažnyčia negali stovėti.

III. Sakramentais, arba regimais ženklais, Jėzaus Kristaus įstatytais, žmonės gauna Dievo malones. Baž- nyčia nuo senų senovės iškeikė tuos, kurie, kaip tūli klaidatikiai, sako. būk sakramentai esą tik Dievo ma- lonės ženklai, pačios gi malonės žmonėms nesuteikią. būk tai tik tuščios apeigos. Visi septyni sakramentai vra Dievo malonių šaltiniai, tik ne iš visų plaukia vie- nodos malonės. 2

Krikšto ir atgailos sakramentai teikia mums pa- švenčiamąją Dievo malonę. Nekrikštytas žmogus netu- ri savyje Dievo malonės; kai tik esti pakrikštytas, gau- na pašvenčiamą malonę, šventas darosi Viešpaties akyse. kol jos nepraranda per sunkią nuodėmę. Bet, kai tik grįžta iš tikros širdies prie Dievo ir gauna mirtingosios Auodėmės atleidimą atgailos sakramente, vėl sugrįžta

SEPTYNI SAKRAMENTAI. 35

pas ji pašvenčiamoji Dieyo malonė. Tuodu sak- ramentu vadinasi mirusiųjų dėl to, kad juos pri- ima neturintieji pašvenčiamosios malonės, o be jos žmo- gus esti dvasiškai miręs, Dievui prapuolęs.

Kiti penki, būtent: sutvirtinimas, Viešpaties Kū- nas ir Kraujas, paskutinis šv. aliejumi patepimas, kunigystė ir moterystė — praminti gyvųjų sakra- mentais, nes juos tegalime priimti, turėdami jau savyje pašvenčiamąją Dievo malonę, būdami dvasiškai gyvi. Šitie sakramentai tik padidina mumyse pašvenčiamąją malonę, kurią gavome šventu krikštu, ar atgavome at- gailodami.

Be to, sakramentai. ar tai gyvųjų, ar mirusiųjų —- teikia dar vadinamąją sakramentinę sustiprinamąją ma- lonę, tai yra, ypatinga pagalbą atsiekti tam tikslui, ku- riam koksai sakramentas yra įstatytas, lengviau atlikti toms priedermėms, kokias kursai sakramentas uždeda. Gerai tat darote, dažniau eidami šv. sakramentų, nes vienais atgaunate pašvenčiamąją Dievo malonę, kitais ją padauginate savyje, o visais įgyjate gausių sakramenti- nių sustiprinamųjų malonių, be galo reikalingų kasdie- niniame gyvenime; kad nenupultumėt kovoje su išgany- mo priešininkais.

Keturi sakramentai gyvenime galima imti, kiek sy- kių esti reikalas; taip, Švenčiausiojo Sakramento ir at- gailos galite kuo dažniausiai eiti. Paskutinį šv. aliejumi patepimą turite priimti kiekvienoje pavojingoje ligoje: kartais ir moterystės sakramentas imamas ne sykį: vy- rui ar moteriai mirus, našlys ar našlė gali kitą imtis, kaip sako šv. Povilas: „Jei negali susilaikyti, teeina mo- terystėn“ (I Kor. 7, 9).

Tiktai krikštas, sutvirtinimas ir kunigystė vieną kartą per gyvenimą tegalima imti; šitie sakramentai ispaudžia žmogaus sielon neišdildomą žymę, kuri pasi- liks amžinai. 'Tapai pakrikštytas. ar sutvirtintas, — žy- mės tos nebeišdildysi, nors išsižadėtum tikėjimo, kaip atpuolėlis Julijonas. Priėmei kunigystės sakramentą, — „esi kunigas per amžius“ (Ps. 109); net mirus, tos žy- mės palaimintiems bus didesnei garbei, prakeiktiesiems prisidės prie didesnio paniekinimo.

36 SEPTYNI SAKRAMENTAI.

Sakramentai veikia savo galia. Kaip šaltinio van- duo gauna privalumų iš žemės sluoksnių, iš kurių jisai trykšta, taip ir sakramentai turi savyje dieviškos galios, | nes jie teka iš pradurto Kristaus šono. Sakramentuos2 nuostabiai veikia dangus ir žemė, Dievo ir žmogaus va- lia, Kristaus pasigailėjimas ir sutrinta mūsų širdis.

Sakramentų malonių gavimas visai nepriklauso nuo to, kas juos teikia. Nė kiek nekenkia, ar sėjėjas švaria ranka sėja grūdus, ar purvina; jei tik žemė bus gerai įdirbta, jeigu Dievas duos rasos ir šilimos, — ja- vai gerai derės. Šv. Povilas sakosi: „Aš sodinau, Apolis laistė, bet Dievas davė augimą; taigi, ne tas, kurs so- dina, yra šis tas, ir ne kurs laisto, bet kursai duoda au- gimą, — Dievas... Mes juk esame Dievo padėjėjai; jūs esate Dievo dirva“ (I Kor. 3, 6—9). Nieko nereiškia, ar kunigas, teikiąs šv. sakramentus, yra šventas, doras, ar nusidėjėlis; jei tik padarys visa, ko reikia Kristaus įsa- kymu, o priimantis bus tinkamai prisiruošęs, — gaus Dievo malones.

I trobą neieis nė šviesa, net ir šilima, jei turėsite uždarytas langines: taip ir jūsų širdin nepaklius dangiš- ga šviesa ir šilima, jei bus iš jūsų pusės kokia nors kliū- tis. Sakramentai veikia sulig imančiųjų prisiruošimu. nelyginant. kaip ugnis, dėstis. kokios malkos: sausos, drėgnos ar šlapios. Kurs visai neprisiruošęs eina šv. sakramentų, visai negauna malonių, dar apsunkina sa- ve šventvagystės nuodėme.

„Kaip bendrakeleiviai, mes jus raginame neimti Dievo malonės veltui“ (II Kor. 6. 1); ypač jus, kurie dažniau einate šv. sakramentų, bet darote tai iš įpro- čio, mažai tesirūpindami savo gyvenimo pataisymu. „Sakramentai, — sako šv. Augustinas, — tiems, kurie juos geram apverčia, palengvina išganymą; tiems gi, kurie juos blogai vartoja, — prisideda prie paskandini- mo“. Su šventais dalykais, šventai turite apseiti; juo verčiau šv. sakramentus imsite, tuo gausesnes malones gausite.

SFPTYNI SAKRAMENTAI. - 87

Dabar, mieli Klausytojai, žinosite, kas yra sakra- mentai, arba regimi ženklai, Jėzaus Kristaus įstatyti, Dievo malonėms įgyti. "Vai septyni gausūs malonių šal- tiniai, kuriuos Kristus paliko savo Bažnyčioje dėl mūsų išganymo. "Tik mokėkite ir norėkite, kaip reikiant, nau- dotis tais išganymo šaltiniais. Atminkite, ko žmonės ne- daro, kad palaikytų, ar atgautų kūno sveikatą: vartoji brangius vaistus, eina pasivaikščiotų, lanko tolimas maudyklas... Ko nesigriebia moterys kūno gražybei pa- laikyti?! Kiek išleidžia pinigų sau papuošti gražiais rūbais? - Kiek laiko jaunuomenė perstovinėja prieš veid- rodį, besigėrėdama savo išvaizda?..

Krikščionys! Žinokite, jog sielos sveikata ir gražybė viršyja verte šituos kūno privalumus. Todėl bent tiek pastangų dėkite savo sielos reikalams, kiek rūpinatės kūnu. Bent syki dienoje pažvelgkite sąžinės veidrodin, ar jūsų sielos skaistybė nesutepta nuodėmių suodžiomis. Sielos nekaltybė yra svarbiausias žmogaus reikalas. Ją galite lengvai palaikyti šv. sakramentų malonėmis. Tik su džiaugsmu semkitės vandens iš Gelbėtojo šaltinių. Dažnai prauskite juo savo sielas; sveiki, skaistūs gyven- site šiame pasaulyje, laimingi būsite aname per amžių amžius. Amen.

Šv. Krikštas.

„Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę“ (Jon. 13, 5).

Septyni — šventi sakramentai; pirmutinis ir reika- lingiausias yra krikštas. Adomui nupuolus, be krikš- to nė vienas jo ainių negali būti išganytas. Iš negryno šaltinio teka netyras vanduo; iš blogos sėklos auga su gedęs augmuo; iš ligotų gimdytojų gema nesveiki vai- kai; taip iš nusidėjusių pirmųjų tėvų ateiname šin pa- saulin gimtojoj nuodėmėj, tarytum apmirę, be dvasiškos gyvasties. Aiškiai tai pažymi Šventasis Raštas: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis perėjo ant visų žmonių, kadangi vi- si jame nusidėjo“ (Rom. 5, 12). Todėl Kristus ir sako: „Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės ieiti į Dievo karalystę“.

Atgimimas įvyksta šventame krikšte, anot apaštalo šv. Povilo betariant: „Šventosios Dvasios atgimimo ir atnaujinimo apiplovimu; jis jos išliejo į mus apsčiai per mūsų Išganytoją, Jėzų Kristų, kad mes, nuteisinti Jo malo- ne, būtumėm sulig viltimi amžinojo gyvenimo tėvainiai“ (Tit. 3, 5—7). Todėl ir šv. Bazilius krikštą vadina var- tais, vedančiais į Dievo namus. Apie I. reikalingiausį krikšto sakramentą ir II. kokias jis imantiems teikia malones, šiandien jums sakysiu.

I: Dar pagonai, kaip Egipto gyventojai, Romėnai ir Graikai, nuo senų-senovės vartojo vandenį savo sie- loms valyti, kad įtiktų savo dievaičiams. Ir žydams buvo įsakyti įvairūs apsiplovimai nuo kai kurių nusidė-

SV. KRIKŠTAS. 39

jimų. Patį krikštą Dievas žmonėms skelbė, tebesant dar Senajam Įstatymui. per pranašą Ezekielį: „Išpilsiu ant jūsų gryną vandenį ir tapsite apvalyti nuo visų jūsų ne- dorybių... Duosiu jums naują širdį ir naują dvasią... ir būsite mano žmonės. Aš gi būsiu jūsų Dievas“ (36, 25 — 28).

Visi Senojo Įstatymo patriarkai, pranašai ir kiti dori žmonės laukė to krikšto, ir tas jų karštas troškimas, suvienytas su meile Dievo ir noru daryti visa, ką Vieš- pats sielų išganymui isakė, apvalė juos iš nuodėmių, nes pas Dievą noras reiškia tą patį, kaip ir darbas, kai jo ne- gali žmogus padaryti. Taip-pat kankinio mirtis už šv. Kristaus mokslą, vadinama kraujo krikštu. kurs tačiau šiandien retai tepasitaiko.

Bet mūsų laikais, paplitus netikėjimui, krikščionių tarpe randasi nekrikštytų; todėl įgauna reikšmės troš- kimo krikštas; toks nekrikštytas gerų norų žmogus, bent pakliuvęs mirties pavojun, reikia gelbėti dangui; krikš- čionys draugai privalo sužadinti jame krikšto troškimą, jei negali priimti krikšto sulig kirkščionių apeigomis. Žinokite. jog nė vienas žmogus, suėjęs į protą, neturė- jęs laimės priimti krikšto, negali kitaip išganymo gauti. kaip tik per krikšto troškimą.

Jau šv. Jonas, Kristaus pirmtakūnas, ruošdamas į tikrąji krikštą, — „krikštyjo žmones atgailos krikštu ir sakė, kad tikėtų į tą, kurs turėjo paskui jį ateiti, tai yra į Jėzų“ (Ap. D. 19, 4j. Jonas stačiai sakėsi: „Aš, tiesa, krikštyju jus vandenimi atgailai, bet kurs turi po manęs ateiti yra galingesnis už mane; jo kurpių aš nesu vertas nešti; jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mat. 3, 11).

Istatė Išganytojas krikšto sakramentą greičiausiai tada, kada patsai tapo šv. Jono pakrikštytas Jordono upėje. Kristus, anot šv. Tėvų betariant, ne dėl to priėmė krikštą, kad jo pats būtų buvęs reikalingas, bet kad tuo pašvęstų vandeni, kad jam suteiktų galios nuplauti žmo- nių sielas: Užtat. įsteigęs krikštą, įsakė apaštalams: „Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami jas vardan. Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Mat. 28. 19). „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; kas gi netikės, —- bus pasmerktas“ (Mor. 16. 16). „Jei

40. ŠV. KRIKŠTAS.

kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas ne- galės įeiti į Dievo karalystę“.

Kristaus įsakymą uoliai vykdė apaštalai, kaip tai matome iš jų darbų. Šv. Petras tuojau pradėjo mokyti žydus: „„Teapsikrikštyja kiekvienas iš jūsų... nuodėmėms atleisti; taip jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną... Priė- musieji jo žodžius, buvo pakrikštyti“ (Ap. D. 2, 38—41). Kada Jerozolimoje žydai pradėjo persekioti krikščio- nis, apaštalai išsiskirstė po visus kraštus; kur tik ėjo, skel- bė Kristaus mokslą ir krikštyjo įtikėjusius. Krikštyjo pa- tys, leido ir kitiems krikštyti.

Taip dijakonas — „Pilypas, nuėjęs į Samarijos so- stinę, skelbė jiems Kristų... Įtikėję Pilypui, skelbiančiam gerą naujieną apie Dievo karalystę, krikštyjosi Jėzaus vardan vyrai ir moterys...“ (Ap. D. 8, 5—12). Krikštyjo ne tik dvasiškiai; jie reikale leido kiekvienam žmogui krikštyti, bijant, kad kas nenumirtų be krikšto.

Krikštas visiems būtinai reikalingas; Kristus taip su- tvarkė, kad jis labai lengva priimti. Prireikus, gali kiekvienas žmogus krikštyti; krikštui tereikia vandens, kiekvienas, reikale gali pasakyti, kaip Etijopijos kara- lienės iždininkas: „Štai vanduo! kas man gina apsikrik- štyti?“ (Ap. D. 8, 36).

Kaip vanduo nesunku visur gauti, taip ir žodžiai, prie krikšto vartojami, lengva kiekvienam išmokti. Gana yra užpilti vandens ant galvos ir vienkart ištarti: ,,„N, aš tave krikštyju vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Iš tų žodžių nieko negalima nei apleisti. nei atmainyti. Pilant vandeni, reikia ir žodžiai tarti. Pilti gi vanduo reikia taip, kad ne tik plaukai sušlaptų, bet ir kūną pa- siektų. Kitaip krikštas nebus geras.

Ne syki atsitinka, kad gema kūdikis visai silpnas; tuokart, nieko nelaukiant, kas moka, turi krikštyti. Jei reikale iš vandens kūdikis pakrikštytas ilgiau gyvena, reikia jį nuvežti bažnyčion, kad kunigas papildytų krik- što apeigas,. Tokiame atvejyje antrą kartą kūdikis ne- krikštyjamas. Kilus abejonei, ar gerai buvo iš van- dens kas pakrikštytas, — kunigas tekrikštyja su išlyga: „N., jei nesi krikštytas, aš tave krikštyju vardan Tėvo i- Sūnaus ir Šventosios Dvasios“.

ŠV. KRIKŠTAS. 41

Didžiausia nelaimė, jei kūdikis miršta be krikšto. Nors, anot šv. Augustino ir šv. Tomo betariant, jis nei- na pragaran ir tamsybėse nekenčia jokių kančių, jaučia šiokią tokią gyvenimo laimę, tačiau negali įeiti dangaus karalystėn. Nemaža atsakomybė laukia to, iš keno prie- žasties kūdikis nepakrikštytas persiskyrė su šiuo pasau- liu.

Labiausiai jus įspėju, neatsargūs gimdytojai, kurie ilgai laikote nekrikštytus kūdikius; ir stiprius vaikus, il- sai nelaikydami, vežkite krikštytų; dėl kokių nors menk- niekių neturite statyti pavojun žmogaus išganymo. Ka- dangi mažų labai daug miršta, teisingai Kristus įsako:

„Leiskite mažutėliams eiti pas mane... hes tokių Dievo karalystė“ (Mork. 10, 14).

II. Pakiausykite dar, ką myms šventas krikštas teikia! „Krikšto malonė, -— sako šv. Grigalius Nazianzietis, — yra kilniausia, didžiausia ir brangiausia iš visų Dievo gerada- rybių“.- Kaip lietus apiplauna žemę, vėsina karštį, gai- vina sausas vietas, taip pat daro krikšto malonė žmo

gaus sieloje.

Kiekvienas kūdikis ateina šin T suteptas gim - tąja nuodėme, užaugęs žmogus esti suterštas nusidėji- mais, jo paties padarytais: nuo visų tų kalčių apvalo žmogų krikšto vanduo. Taip mokė apaštalas šv. Petras, kada ragino: „Teapsikrikštyja kiekvienas iš jūsų.. nuo dėmėms atleisti“. „Žiežerka, įkritusi vandenin, netaip greitai gęsta, sako šv. Jonas Auksaburnis, — kaip nyksta nuodėmė mumyse, kada esame apiplaunami krikšto vandeniu“.

Ne tik nuodėmės atsileidžia per krikštą, bet ir baus- mės už jas, kaip amžinosios. taip ir laikinos. Krikšto vanduo gesina tą ugni, kurioje bus verksmo ir dantų griežimo. Todėl kas tuojau po krikšto miršta, eina tie- siai dangun, neregėjęs nė skaistyklos kančių. Neveltui Kristus sakė: „I.eiskite eiti mažutėliams pas mane... nes tokių- Dievo karalystė“.

Šventas krikštas, naikindamas mumyse nuodėmę, teikia pašvenčiamąją Dievo malonę, kuri daro mus šventus. Apaštalas šv. Povilas sako pakrikštytiems: „Jūs esate nuplauti, esate pašventinti, esate nuteisinti

42 ŠV. KRIKŠTAS.

mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia (I Kor. 6, 11).

Dievas pakrikštyto žmogaus sieloje, tarsi derlingo- je dirvoje, pasėja dieviškasias dorybes: tikėjimą, viltį ir meitę; žmogų. taip papuoštą, priima už savo sūnų. „Jūs juk gavote ne vergystės dvasią. kad jums vėl reiktų bi- joti, — sako šv. Povilas. bet gavote įsūnystės dvasią, kurioje šaukiame: Abba, Tėve! Pati Dvasia duoda liu- dijimą mūsų dvasiai, kad mes esame Dievo vaikai, o jei

mes esame vaikai, tai ir tėvainiai: tėvainiai Dievo ir

bendratėvainiai Kristaus“ (Rom. 8, 15—17).

Nemanykite. kad Apaštalas taip tik vadina krikš- čČionis. Priėmę šv. krikštą. mes ne tik vadinamės Dievo sūnumis, bet ir esame; tai užtikrina Šv. Jonas, sakyda- mas: .„Veizdėkite, kokią meilę Tėvas mums suteikė, kad mes vadinamės Dievo vaikais ir esame“ (I Jon. 3, 1). Kaip vargo vaikas, pasisavintas kunigaikščio, gauna ne tik jo vardą, bet ir visai teisėtai paveldi jo luomą, taip apsikrikštiję igyja Dievo isūnystės teises.

Tapę Dievo vaikais, per šv. krikštą visi pasidarėte Kristaus broliais, —,.kad Jis būtų pirmgimis daugelio bro- lių tarpe“ (Rym. 8, 29). Nors esame silpni žmonės, vie- nok, apsikrikštiję tampame Dievo žmogaus broliais, su- seiname artimon giminystėn, daromės nariais Bažny- čios, to didelio Kūno, kurio neregima Galva yra Kristus.

„Ar jūs nežinote, — klausia šv. Povilas, — jog jūsų kū--

nai yra Kristaus sąnariai?“ (I Kor. 6, 15). „Nes mes visi esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad būtumėm vienas kūnas“ (I Kor. 12. 13).

Per krikštą tampame Šv. Dvasios namais. Kai žmo- gus pasikrikštyjęs įgyja dvasios gyvybės, ateina jo šir- din, kaip į koki buta, Šv. Dvasia. Tautų apaštalas daž- nai primena priėmusiems krikštą šitą tiesą, klausdamas: „Ar nežinote, kad jūs esate Dievo Bažnyčia ir Dievo Dvasia gyvena jumyse“ (I Kor. 3,16). Tuos apaštalo žo- džius dažnai kartoja Šventieji nurodyti apsikrikštiju- siems didelę jų vertę. Šv. Bonaventura sako: „Su pa- švenčiamąja malone teikiama Šv. Dvasia; jinai yra to- buliausia dovana, kuri taip patobulina sielą, kad tam- pa Šv. Dvasios Bažnyčia“.

SV. KRIKŠTAS. 42

Trumpai sakant, prie mūsų krikšto įvyksta tas pats stebuklas, kurs utsitiko, Kristui priėmus krikštą. Kada Jėzus, šv. Jono pakrikštytas, išėjo iš vandens, šit atsi vėrė Jam dangus; įis pamatė Dievo Dvasią, nužengian- "čią, kaip karvelį. ir nusileidžiančią ant savęs; ir štai balsas iš dangaus sakė: „Tas yra mylimasai mano Sū- nus, kurį aš pamėgau“ (Mat. 3, 16).

Kada kūdikio galvą kunigas apipila krikšto vande- niu ir ištaria Kristaus žodžius: „,N. aš tave krikštyju vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“, — dan- gus jam atsidaro; Šventoji Dvasia nužengia ant pakrik- štyto kūdikio ir apsigyvena jame tarsi bažnyčioje. Tuo- met Dievas Tėvas priima kūdikį už savo sūnų ir šaukia iš dangaus: „Tasai vra mylimasis mano Sūnus. kurį aš pamėgau““.

Matote, mieli Klausytojai. kokių malonių teikia mums šventas krikštas! Žmonės dažnai didžiuojasi aukš- ta savo kilme. Per šventą krikštą visi vienodai esate iš- aukštinti; tapote, anot šv. Petro betariant, „išrinktoji gi- minė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įgytieji žmo- nės, kad skelbtumėt dorybes to, kurs pašaukė jus iš tam- sybių į stebėtiną savo šviesą“ (I, 9).

Todėl ir šaukia šv. Leonas: „„Pažink savo vertę, krik- ščionie, jog šventoje atgimimo. maudykloje tapai Dievo Sūnus; negrižk niekad į nuodėmių purvus... Dažnai mąstyk, kaip išsiliuosuoti galėtum iš kalėjimo tos vargo ir ašarų pakalnės, o būtum nuvestas ir priimtas į laisvės ir amžinosios ramybės karalystę“.

„Iš Dievo gimęs, — anot švento Gregoriaus, — turi dieviškai gyventi“. Senovėje gyveno garsus ir narsus ka- ralius, Aleksandras Didysis: vieną kartą kovoje pamatė jis karį, bėgantį nuo kariaujančių; raitas prišoko prie jo ir paklausė: „Kaip vadiniesi?“ — „Aleksandras“, — at- sakė paklaustasis. -— „Kaip? tu vadiniesi Aleksandras? Arba savo vardą permainyk, arba taip elkis. kaip pri- dera turinčiam šitokį gražų vardą...“

Mes nuo Kristaus vadinamės krikščionimis; ir mū- sų tikėjimo Vadas sako mums, kaip karalius Aleksand-

44 ŠV. KRIKŠTAS.

ras anam kariui: Krikščionys! arba liaukitės, besivadinę krikščionimis, arba taip elkitės, kaip krikščionims pri- dera... Bet jūs savo vardo išsižadėti negalite; krikštas jūsų nemirtingoje sieloje įspaudė neišdildomą žymę; kar- tą pakrikštyti, pasiliksite krikščionys; užtat gyvenkite taip, kad tam vardui gėdos nedarytumėt.

Krikščionis, —-anot drąsaus Tertulijono pasakymo, —turi būti antras Kristus: privalo taip elgtis, kad galė-

tų su šv. Povilu pasakyti: „Esu gyvas, jau tačiau nebe“

i

aš, bet yra gyvas manyje Kristus“ (Gal. 2, 20). Darykite

taip, kaip Kristus darė! gyvenkite taip, kaip Kristus mo- kė! Baigiu to paties Apaštalo žodžiais: „Eikite be papik- tinimo'žydams, pagonams ir Dievo Bažnyčiai, kaip iš aš visakuo visiems įtinku. neieškodamas, kas man nau- dinga, bet kas daugeliui, kad jie būtų išganyti“ (I Kor. 10, 32). Amen.

Krikšto apeigos.

„Aš tave krikštyju vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“.

Krikštyjant gana užpilti vandens ant kūdikio galvos, tariant žodžius: „Aš tave krikštyju vardan Tėvo ir Sū- naus ir Šventosios Dvasios“. „Bažnyčia, vienok nuo pat seniausių laikų pagražinti tam šv. sakramentui ir dva- siškai reginčiųjų naudai prie krikšto vartoja įvairias apeigas; jos parodo, T. koks yra žmogus nekrikštytas, II. koksai tampa per krikštą ir III. koksai turi pasilikti po šv. krikšto. Šiandien jums išaiškinsiu to sakramento apeigas: atsidėję paklausykite, išgirsite ne vieną įspė- jimą.

I. Prie krikšto nuo senų senovės yra reikalaujami podės, arba krikšto tėvai; jie atneša kūdikį bažnyčion; jo vardu prašo kunigą kūdiki pakrikštyti, tikėjimą iš- pažįsta, daro Dievui pažadus. „Bažnyčia, rūpestingoji motina, — sako šv. Augustinas, — teikia kūdikiui kitų žmonių kojas, kad galėtų ateiti, duoda kitų kalbą, kad išpažintų tikėjimą“.

Todėl krikštatėviai būtinai turitę žinoti tikėjimo tie: sas, kad mokėtumėt, kunigo klausiami, atsakyti; nete: kus gi kūdikiui tikrų tėvų, kad išmokytumėt jį krikš- čioniško mokslo ir dvasiško gyvenimo. Įsidėmėkite visi. kad podėmis tegalima kviesti katalikai ir tai dori žmo- nės, nes to reikalauja sakramento šventumas. Gana vieno krikšto tėvo ar krikšto motinos; tik paprotys yra prašyti du; daugiau gi, negu porą leisti prie krikšto drau- džiama,-kad perdaug nesidaugintų dvasiška giminystė.

Turite žinoti, kad. einant Bažnyčios įstatymais, krikšto tėvai tampa dvasiškos giminės to kūdikio. kuri

46 KRIKŠTO APEIGOS.

nešė krikštan. Todėl Kažnyčia jiems neleidžia tarp sa- 'vęs tuoktis. Krikšto duktė užaugusi negali tekėti už sa- vo krikšto tėvo, nė užaugęs krikšto sūnus negali vesti sa- vo krikšto motinos. Taip pat ir tas, kurs krikštyja, suei-- na dvasiškon giminystėn su pakrikštytu kūdikiu. Tai turi atsiminti, kas iš vandens krikštyjo silpną kūdikį. Grįžkime prie krikšto. Podės atneša kūdiki zakristijon, neina bažnyčion, tarsi parodydami, kad nekrikštytas dar nepriklauso prie Bažnyčios. Kunigas, krikštysiąs užsivelka komžą, užsi- deda lelijinę stula — nuliūdimo ženklą, nes kūdikis dar tebėra piktos dvasios nelaisvis; klausia kuo vardu bus kūdikis? Duodama vardą, Bažnyčia moko, kad per krikštą žmogus tampa priimtas į Šventųjų Draugystę. Todėl, gimdytojai, neskirkite savo vaikams kokių- nors šiaip-jau, nors ir garsių žmonių vardų, ar skirdami kokį šiaip-jau gražų vardą. pridėkite dar antrą iš Šven- tujų. kad vaikai turėtų danguje sau užtarytojus ir gyve- nimo pavyzdžius. Bažnyčia, duodama kokio-nors Šven- tojo vardą, tarsi sako kūdikiui: „Štai šventasis, kurio vardą priimi, tebūnie tau šventumo pavyzdys; tarnauk Dievui taip ištikimai, kaip jis tarnavo. saugokis nuodė- mių, ir tu laimingai nueisi dangiškon tėvynėn, kurion esi

.

pašauktas“.

Kunigas klausia kūdiki: „Ko nori iš Dievo Bažny- čios?“ — „Tikėjimo!“ — atsako kūdikis podžių lūpomis. „Ką tau duoda tikėjimas?“ — „Amžinąjį gyvenimą!

Bet tikėjimas, kurs duoda laimingąjį amžiną gyvenimą. turi būti gyvas, reikštis gerais darbais; todėl įspėja ku- nigas: ..Jei nori laimėti amžinąjį gyvenimą, laikykis įsa- kymų“. .

Čia keliais žodžiais primena visų įsakymų turinį, sa- kydamas: „Mylėk Viešpati, savo Dievą visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu, ir savo artimą, kaip pat- sai save“. Jog veikia mylėti Dievas už vis labiau, arti- mas gi — kaip save, tatai buvo pirmas pamokslas, kurį girdėjote: o visi kiti, per gyvenimą girdimi, tai tik para- ginimas ton pačion Dievo ir artimo meilėn.

Toliau kunigas tris kartus pučia kvapą kūdikio vei- dan, sakydamas: „Pasitrauk nuo jo, piktoji dvasia, ir

KRIKŠTO APEIGOS. 47

užleisk vietą Šventajai Dvasiai, Palinksmintojai“. Kvėp- terėjimas reiškia, kaip lengva šv. krikštu paliuosuoti žmogus nuo piktosios dvasios, kuri nupučiama, tarsi menka dulkė.

Pašalinęs piktąją dvasia, kuri kūdikyje tarytum bu. vo apsigyvenusi, kunigas daro kryžių, pergalėjimo žen- klą, kūdikiui kaktoje ir krūtinėj, tardamas: „Gauk kry- žiaus ženklą kaktoje ir ant širdies, įtikėk į dangiškus prie- sakus ir papročiais būk toksai, kad jau galėtum tapti Die- vo Bažnyčia“. Taip ragina, protu pripažinus ir širdimi pamylėjus, laikyti Viešpaties įsakymus kasdieniame gy- venime.

Paskum deda kūdikiui burnon truputį pašvęstos druskos, sakydamas: „Imk išminties druską, tebūnie ji tau amžino gyvenimo išmeldimas“. Žinote, jog druska teikia valgiams skanumo ir juos užlaiko nuo puvimo: todėl duodama pašvęsta druska kūdikiui, kad jį saugo- tų nuo sugedimo, kad iš jo burnos neišeitų joks piktas žodis, kad jam būtų gardu, kas Viešpaties yra įsakyta.

Taręs: „Ramybė tau ir tavo dvasiai“, — kunigas įsako piktai dvasiai, kad nedrįstų išplėšti kūdikiui taip brangios dovanos: „„Užkeikiu, tave. piktoji dvasia, var- dan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kad pasiša- lintum nuo to Dievo tarno... kadangi jį sau Dievas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus prie šventos savo malonės, palaiminimo ir krikšto šaltinio teikėsi pašaukti“. Da- rydamas kryžiaus ženklą kaktoje, kunigas priduria tuos žodžius: „Ir šito kryžiaus ženklo, kurį mes jo kaktoje darome, tu, prakeiktasis velni, niekad nedrįsk panie- kinti“.

II. Visos tos apeišos esti daromos zakristijoje. Da- bar, uždėjęs ant kūdikio stulos galą, kunigas veda įi bažnyčion, prie krikštyklos, sakydamas: „Eik Dievo Bažnyčion, kad turėtum dali su Jėzum Kristum amži- name gyvenime“. Beeidami krikšto tėvai kalba kūdikio vardu: „Tikiu Dievą Tėvą“... ir „Tėve mūsų“... Tie daly- kai buvo senovėje plačiai aiškinami prieš suteikiant kam nors krikštą...

Seka pilna paslapties apeiga. Evangelijoje skaito- me, kad Išganytojas išgydė kurčią nebylį, seile palietęs

48 KRIKŠTO APEIGOS.

ligotų vietų ir taręs jam: „„Effeta, tai yra, atsiverk; jo ausys tuojau atsivėrė, ir jo liežuvio ryšys atsirišo ir jis kalbėjo, kaip reikia“ (Mor. 7, 34). Bažnyčia seka Kri- staus pavyzdi; prie krikšto kunigas pirštu paliečia kūdi- kio ausis ir uoslę, kartoja tuos stebuklingus Kristaus žo- džius: „„Atsiverk!“

Tas ausų ir uoslės palytėjimas rodo, jog nekrikšty- tas žmogus yra dvasiškai miręs, tarytum numirėlis, ne- turįs nei girdėjimo, nei pauostymo, nei jokio kito pajauti- mo. „„Paliečia kunigas tavo ausis, — sako šv. Ambroziė- jus, — kad būtų klusnios dvasiškiems įspėjimams, pa- liečia uoslę, kad tau kvepėtų dievobaimingas gyvenimas“.

Jau kūdikis stovi prie krikštyklos, atgimimo mau- dyklos; dar valandėlė, ir bus pakrikštytas. Bet pirmiaus jam: reikia parodyti geri savo norai; todėl kunigas klau- sia kūdikį: „Ar atsižadi velnio? ir visų jo darbų? ir vi- sos jo. puikybės?“ Kūdikiui podžių lūpomis tris kar- tus atsakius: „Atsižadu“, kunigas, padažęs šventame Aliejuje nykšti, daro juo kryžiaus ženklą krūtinėje ir tarpupetėje.

Senovėje tepdavosi aliejumi kariai prieš mūšį, kad būtų liaunesni kovoje su priešininkais. Toji apeiga, prie krikšto daroma. reiškia, kad sakramentas duos žmo- gui liaunumą kovoje su pikta dvasia, kurios ką tik iš- sižadėjo. Kunigas, tepdamas krūtinę ir tarpupetę, tar- tum ragina kūdiki širdimi pamylėti, kantriai nešioti ant pečiu Viešpaties jungą, nes yra negalima dviem ponam tarnauti.

Kunigas pakeičia lelijinę stuląa balta — linksmybės, nekaltybės ženklu; tarytum, iuo parodo, jog tuojau kū. dikis taps baltas, nekaltas. Bet dar jį klausia: „Ar tiki Dievą Tėvą, Visagali. dangaus ir žemės Sutvėrėją?“ — „Tikiu“, — atsako kūdikio vardu podės. „Ar tiki Jė- zų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, gimusį ir kentėjusį?“ — „Tikiu“. — „Ar tiki Šventąją Dvasia, šventąją visuotinę Bažnyčią. Šventųjų bendravimą, nuo- dėmių atleidimą, kūno iš numirusių atsikėlimą ir amži- nąji gyvenimą“? — „Tikiu“.

Mat, kas nori būti krikščionis, tam negana išsižadėt: piktosios dvasios ir visų io darbų. — reikia dar iam

KRIKŠTO APEIGOS. - 49

tikėti Dievą, Trejvbėje vieną. ir visas Jo geradarybes žmogaus išganymui padarytas, sulig Kristaus žodžių: „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas“ (Mor. 16. 16). Kūdikis patsai negali dar nei tikėti, nei tikėjimo išpažinti; jo vardu daro tai podės; anot šv. Au- gustino: „Kaip buvo sužeistas svetima nuodėme, taip lampa išgydytas svetimomis lūpomis“.

Bažnyčia nieko neverčia krikštytis; kiekvienas lais- vai turi priimti krikštą ir krikščioniškas priedermes; už- tat. kunigas, išklausęs tikėjimo išpažinimo, klausia kū- dikį vardu: „Ar nori būti pakrikštytas?“ Tik išgirdęs atsakymą: „Noriu“, — pasemia krikšto vandens, iškil- mingai švenčiamo Didįjį Šeštadienį ir šeštadienį prieš Sekmines, —- pila tris kartus ant galvos, sakydamas ši- tuos žodžius: „N, aš tave krikštyju vardan Tėvo ir Sū- naus, ir Šventosioš Dvasios“.

Krikštyjama Švč. Trejybės vardu; nes kaip prie žmogaus sutvėrimo prisidėjo visi trys dieviški Asmenys. kada tarėsi: „Padarykime žmogų, į mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“ (Gen. I, 26); taip pat jo nupuolusio pakėlime, dvasiškame atgimdyme dalyvauja Dievas Tė- vas, ir Sūnus ir Šventoji Dvasia.

III. Kūdikis jau pakrikštytas; nuodėmė jam ait- leista; dangus jam atsidarė; iš piktos dvasios tarno jis tapo Dievo sūnus, šventosios Bažnyčios narys; bet dar ne galas apeigų; jos toliau parodo, kokias pareigas krikš- čionis pasiima eiti, kokią vertę yra per krikštą įgijęs.

Pakrikštijęs, kunigas tepa kūdikio maumenį šventu kryžmu, tai yra: balsimu, sumaišytu su alyva, vysku- po kasmet Didijį Ketvirtadieni švenčiamu. Toji apeiga rodo didelę pakrikštyto žmogaus vertę. Nuo senų se- novės tepamos galvos pranašų, kunigų ir karalių.

Per šv. krikštą žmogus tampa tarsi karalius, nes jo yra dangaus karalystė; — kunigu, nes, anot šv. Paulio betariant: esti pašvestas Viešpaties garbei ir turi nuolai save pašvęsti, „kaip gyva, šventą, Dievui tinkamą au- ką“ (Rom. 12, 1); darosi pranašu, kurs geru savo gyvė- nimu ant žemės turi skelbti amžinąji gyvenimą danguje.

Vad. sak., 4,

50 KRIKŠTO APEIGOS.

Todėl apaštalas šv. Petras visiems krikščionims ra- šo: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, igytieji žmonės, kad skelbtumėt dorybes to, kurs pašaukė jus iš tamsybių į stebėtiną savo šviesą“ (Petr: 2, 9).

Kunigas uždeda kūdikiui baltus marškinėlius; tai reiškia nekaltybę, krikštu įgytą, ir įspėja šitaip: „Imk baltus marškinėlius, kuriuos nesuteptus nuneši mūsų- Viešpaties, Jėzaus Kristaus, teisman, kad laimėtum am- žinąjį gyvenimą“.

Pagaliau, kunigas duoda pakrikštytam uždegtą žva- ke. Tai ženklas, kad, prieš priimant šv. krikštą, buvo „tamsybė, dabar gi šviesa Viešpatyje“ (Ep. 5, 8). De- ganti žvakė reiškia gyvą mūsų tikėjimą, kurs turi ap- * šviesti mūsų gyvenimo takus. kad „elgtumės, kaip švie- sos vaikai“ ir kad mūsų širdyse degtų Dievo meilės Liepsna.

Išganytojas ragina: „Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad, matydami gerus jūsų darbus, garbintų jūsų Tėvą. kurs yra danguje“ (Mat. 5, 16). To- dėl kunigas, duodamas žvakę, sako: „Imk degančia žvakę ir be papeikimo sergėk savo krikštą, laikyk Dievo įsakymus, idant. kada Viešpats ateis į gobtuves, galėtum ji sutikti drauge su visais Šventaisiais dangiškame rūme, laimėtum amžiną gyvenimą ir gyventum per amžių am- žius“: — „Eik ramybėje, ir Viešpats tebūnie su tavim“

Tokios tai. Mieli Klausytojai, švento krikšto apeigos: iš jų galite aiškiai matyti, kad atgimę krikšte negalite kitaip išganyti savo sielos, kaip tik tesėdami duotus pa- žadus.. Atsižadėjote velnio, visų jo darbų ir visos jo puikybės. Ar įvykdėte šitą trejopą prižadėjimą? nė kiek netarnaujate piktai dvasiai? nepadarėte nė vienos sun- kios nuodėmės? išlaikėte nesuteptą nekaltybės rūbelį krikšte gautą? Kur tau! Tiek sykių peržengėte Dievo įsakymus, kurių laikytis apsiėmėte! Pagalvokite. kaip sunkiai reiks Dievui atsakyti už tą tris kartus ištartą žodi: „Atsižadu“, kurio vienok nelaikote?!

KRIKŠTO APEIGGS. , Št

Per šventą krikštą tapote krikščionys; būkite geri krikščionys; darykite, kaip Kristus elgėsi. būdamas ant žemės. Turite Kristaus vardą; tegul tat ir jūsų gyveni- mas liudyja, kad Kristaus esate. „Kurie yra Kristaus, — sako šv. Povilas. — tie prikalė ant kryžiaus savo kūną draug su ydomis ir geiduliais“ (Gal..5, 24). „Nes, jei jūs kūniškai gyvensite; numirsite: o jei dvasia numarinsite kū- no darbus, — būsite gyvi per amžius“ (Rym. 8, 13).

Amen.

Sutvirtinimas.

„Jie buvo tik pakrikštyti... tuo" met dėjo ant jų rankas, ir jiė gavo Šventąją Dvasią“ (Ap. D. S, 16).

Per krikštą žmogus atgimsta; iš piktos dvasios ver- g0 pastoja nekaltų Dievo vaiku; dangus jam atsida- ro. Bet yra tolima kelionė dangaus karalystėn: ant ke- lio, vedančio dangiškon tėvynėn, stovi daug išganymo priešininkų; jie visokiais būdais rūpinasi išvesti žmogų į šuntakius ir išplėšti jam nekaltybės rūbą, gautą krikšte.

Žmogus linksta į visas puses, kaip „vėjo supama nendrė“ (Mat. 11, 7); o priešininkai: piktoji dvasia, ne- geri žmonės, nedori jo paties geiduliai niekad nenuilsta: reikia su jais kariauti nuo pat jaunystės, beveik nuo lopšio lig karsto lentos. Anot Jobo: „Žmogaus gyveni- mas ant žemės yra kareiviavimas“ (7, 1). Be ypatin- gos Dievo malonės toje kovoje sunku silpnam: žmogui apsieiti, kaip kariui be ginklo.

Tą nepaprastą malonę, tą ginklą gintis nuo išgany- mo priešininkų suteikia mums Bažnyčia sutvirtinimo sakramentu. Jame per vyskupo maldą ir uždėjimą ran- kų, gauname Šventąja Dvasią ir tampame tobuli krikš- čionys, tvirti tikėjimu; todėl šitas sakramentas vadina- mas tikėjimo sutvirtinimu. Apie sutvirtinimo sakramen- 1ą šiandien jums sakysiu. .

Klausykite visi atsidėję, nes maža tėra tokių. kurie turėtų jo vertės tikrą supratimą; dar mažiau, kurie jį su sielos nauda priimtų ir vartotų. Todėl vienuose padi- dinti sutvirtinimo pagarbą, kitiems prirengti prie jo verto priėmimo, sakysiu, I. kokias malones teikia sutvirtini-

SUTVIRTINIMAS. ; 58

saas priimantiems; II. kaip reikia prie to sakramento prisiruošti; III. kokias priedermes. priėmusiam sutvirti- nimas uždeda.

I. Kad aiškiau pamatytumėt sutvirtinimo teikiamas malones, pažiūrėkite i apaštalus. Buvo tai žmonės silp- ni, bailūs: Nors karštai mylėjo savo Mokytoją; nors ge- rai žinojo, kad tai Dievo Sūnus, iš Dangaus nužengęs ant žemės dėl žmonių išganymo, — tačiau Išganytojo kančios metu visi pasislėpė; o drąsiausias jų šv. Petras, kurs prisiekė su Jėzumi eisiąs kalėjiman, už Jį savo galvą guldysiąs, net tris kartus Jo išsigynė. Kristui iš mirties atsikėlus, apaštalai bijojo viešai pasirodyti, slapstėsi po namus, glūdėjo užsirakinę dėl žydų baimės, kad ir jų nenugalabytų, kaip nužudė dievišką jų Mokytoją.

Bet įvyko Kristaus - prižadėjimas: „Kaip tik Šventoji Dvasia ant jūsų ateis, jūs gausite galios, ir bū- site man liudytojai Jeruzalėje, visoje Jūdiejojė, Sama- rijoje, ir iki žemės pakraščių“ (Ap. D. 1, 8); Sekmi- nių dieną nužengė ant jų Šv. Dvasia, pripildė juos sa- vo malonių gausumu, — apaštalai visai pasikeitė: paju- to savyje drąsos, be baimės išėjo į miesto gatves, pil- nas žydų. Petras pirmas prabilo, žydams darė priekaiš- tus, jog be jokios Jo kaltės nužudė Dievo Sūnų, Viešpa- ties atsiųstąji Mesiją: sakė, negalima esą išganymas gau- ti, netikint į Nukryžiuotąjį Kristų; ragino atgailoti, krikš- tytis dėl nusidėjimų atleidimo.

Iš Apaštalų Darbų galima matyti, kaip jie visi, pir- ma buvę bailiai, gavę Šventosios Dvasios dovanas, drą- siai skelbė žydams Kristaus mokslą. Kada juos žydai“ persiokiojo, mušė, plakė rykštėmis, į kalėjimus bruko, gąsdino mirtimi, draudė minėti Kristaus vardą, — jie be jokios baimės atsakė persekiotojams: „Jūs patys nu- tarkite, ar teisinga Dievo akivaizdoje labiau jūsų klausyti, kaip Dievo. Nes mes negalime nekalbėti, ką matėme ir girdėjome“ (Ap. D. 4, 19). Tokią tai atmainą padarė apaštaluoše Šventoji — išminties, proto, patarties, tvir- tybės. mokslo, maldingumo, Dievo baimės — Dvasia...

Apaštalai ne tik patys įsigijo Šventosios Dvasios do- vanų, bet dar iš Kristaus gavo galios suteikti jų ir kitiems krikščionims. Jeruzolimoje prasidėjo didelis krikščio-

54 SUTVIRTINIMAS.

nių persekiojimas, jų daugelis išsiskirstė po kitus Žydų žemės miestus, skelbdami Kristaus mokslą. Tarp kitų dijakonas Pilypas, nuėjęs Samarijos miestan, mokė juos“ apie Išganytoją. Minios vienširdžiai klausėsi to, kas bu- vo Pilypo sakoma; regėdamos dar stebuklus, kuriuos jis darė, krikštijos.

Išgirdę tai apaštalai, iš Jėruzolimos „siuntė pas juos Petrą ir Joną; tuodu attėjusiu meldėsi už visus, kad gautų Šventąją Dvasią. nes ji dar nebuvo atėjusi nė ant vieno iš jų; jie buvo tik pakrikštyti... tuomet dėjo ant jų rankas, ir jie gavo Šventąją Dvasią“ (Ap. D. 8, 15—17). Kitoje vietoje skaitome, jog, pasikrikštijus Efezo gyven- tojains, „Povilui padėjus ant jų rankas, atėjo ant jų Šven- toji Dvasia“ (Ap. D. 19, 6).

Tas uždėjimas rankų ir malda yra sutvirtinimo sa- kramentas; jis nuo pat Apaštalų iki mūsų laikų teikia- mas krikščionims. kaip tai matome iš Bažnyčios Pada- vimų. Tas patšai stebuklas, kurs atsitiko Sekminių die- ną, kada Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų; tai. kas įvykdavo pirmiems krikščionims, kada per uždėjimą rankų ir apaštalu maldas, gaudavo Šventąją Dvasią; tas pats beveik stebuklas nuolat atsikartoja neregimu bū- du sutvirtinimo sakramente.

Vyskupui, kaip apaštalų įpėdiniui, uždėjus rankas ant sutvirtinamųjų ir pasimeldus, Šventoji Dvasia su sa- vo malonių gausybe nužengia ir apsigyvena juose, tarsi Bažnyčioje. Todėl ir klausia šv. Povilas sutvirtintuosius: „Ar nežinote, kad jūs esate Dievo Bažnyčia ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?“ (T Kor. 3, 16).

Kaip apaštalus Šventosios Dvasios atsiuntimas, taip ir krikščionis atmainydavo sutvirtinimo sakramentas. Šventosios Dvasios sustiprinti jie drąsiai išpažindavo sa- vo tikėjimą prieš pagonus; už jį kantriai kentėdavo nuožmiausius persekiojimus; niekas jų nepriversdavo iš- sižadėti savo tikėjimo; nei grandiniai, nei kalėjimai, nei didžiausios kančios: už tikėjimą galvas guldydavo ne tik stiprūs vyrai, bet ir silpnos moterys, net maži vaikai: visi džiaugdavos. galėsią mirti dėl Kristaus, kurs už juos vra miręs. 2

SUTVIRTINIMAS. 30

Kad kai kurie kančių neišturėjo, išsižadėjo tikėji- mo, — buvo ne kita priežastis, kaip tik ta, kad nebu- vo sutvirtinimo sakramento sustiprinti. Rašoma. jog Japonijoje, kruvinai persekiojant krikščionis, nė vienas sutvirtintasis neišsižadėjęs Kristaus mokslo, daugybė mirusi kankinių mirtimi; kai kas pabūgęs kančių, mir- 1ies, bet buvęs nepriėmęs to šv. sakramento.

II. Tiesa, sutvirtinimo sakramentas nėra būtinai reikalingas išganymui, kaip šventas krikštas; kūdikiai pakrikštyti. jeigu miršta be sutvirtinimo, eina dangun; vienok neprivalėtų niekas pasilikti nesutvirtintas. Kas iš apsileidimo, ypač iš paniekos. nepriimtu šito sakra- mento, be abejo, Dievui nusidėtų, nes tyčiomis išsižadė- lų Viešpaties malonių, labai naudingų išganymui. Todėl įsako popiežius Urbonas: „Visi tikintieji po krikšto per uždėjimą vyskupų rankų turi gauti Šventąją Dvasią, kad taptų ištikimi krikščionys“.

Užtat, jei norite šv. tikėjimo sutvirtinimo, pagun- dų pergalėjimo, geruose darbuose stiprybės, rūpinkitės vertai priimti sutvirtinimo sakramentą. Gal pasakysite: Matome daug sutvirtintų, bet sakramento malonių juo- se nepastebime; patys savyje irgi jų nejaučiame.

Tikrai, mūsų laikais daugeliui krikščionių nereikia grandinių, nuožmių kankinimų, kad kas priverstų juos išsižadėti švento tikėjimo: ne vienam užtenka baimės nustoti geros vietos; "kitam gana pažadėti kokį pelną. Nereikia persekiojimų, kalėjimų išvesti žmonėms iš ge- 70 kelio; gana pasityčiojimų, kad kas nustotų gyvenęs pagal tikėjimo tiesas, kad kas liautųsi laikęs Dievo ir Bažnyčios įsakymus, kalbėjęs kasdieninius poterius šventomis dienomis klausęs šv. Mišių, ėjęs šventų sa- kramentų, atlikęs kitas krikščionies priedermes.

Dėl ko gi šiandien daugelio taip silpnas tikėjimas? Ar gi Šventosios Dvasios galia mūsų laikais sumažėjo? Ne, Dievo galybė nesusilpnėjo. Ne sutvirtinimo sakra- mentas kaltas, bet mes patys. Dažnai taip esti dėl to, kad sutvirtinami be reikalingo prisiruošimo, ne- verti Šventosios Dvasios. Nesimato gausių Viešpaties malonių daugume, nes, būdami maži vaikai, priima su- tvirtinimą, neišmanydami, ką darą; nežinodami kartais

26 SUTVIRTINIMAS.

nė svarbiausių tikybos tiesų, kurias privalo išpažinti, su- lig kuriomis turi gyventi.

Ne veltui vyskupų daugybė įsakė, kad, norintieji“ priimti sutvirtinimo sakramentą, — žinotų tikėjimo tie. sas; bent per keletą dienų prieš sutvirtinimą kalbėtų po septynerius poterius i Šv. Dvasią, ir nors dieną pasnin- kautų. Žodžiu sakant, visi turi, kiek galėdami, sekti apaštalų pavyzdį, kurie prieš Šventosios Dvasios atsiun timą per dešimti dienų „visi pasilikdavo vienširdžiai maldoje“ (Ap. D. 1, 14).

Jei norite, kad Šventoji Dvasia nužengtų ant jūsu, kaip ant apaštalų ir pirmųjų krikščionių, tai turite karš- tai trokšti šito sakramento; prieš priimant peržiūrėki- te gerai savo sąžine, ar nesate mirtingoje nuodėmėje, ar esate Dievo malonėje. Šventasis Raštas aiškiai sako: „Nes į piktavalę sielą išmintis neįeina ir negyvena pa- vergtame nuodėmėms kūne“ (Išm. 1. 4).

Todėl, jei pajusite savyje kokią mirtingą nuodėmę, jei praradote nekaltybe, krikšte gautą, — pirmiaus ap- sivalykite geroje išpažinty, gaukite iš kunigo išrišimą, stipriai nutarkite nuo tos dienos ištikimai Dievui tar- nauti... Tuomet tik Šventoji Dvasia nužengs ant jūsų ir septyneriomis savo dovanomis pripildys dievobaimingo žmogaus širdį.

Jei taip pasiruošęs eisi sutvirtinimo sakramente, kada vyskupas uždės tau ant galvos savo ranką, kada, tepdamas kaktą kryžmu, tars: „Ženklinu tave kryžiaus ženklu ir tvirtinu tave išganymo kryžmu vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“, — tikėk, jog Kristus įvykdys tai, ka per tuos ženklus žadėjo suteikti, nes teisingas yra savo pažaduose.

Nors to nejaustum, tačiau nenusimink, neabejok, kad gausių to sakramento malonių gavai. Nenori Die- vas, kad jas matytum, bet kad tikėtum; juk nejauti, kaip augi, kasdien vienok eini didyn. Tik sergėkis, kad nenustotum didelės malonės. kurią gavai per tą sakra- mentą. Tik „nenuliūdink Šventosios Dievo Dvasios, ku- ria esi paženklintas atpirkimo dienai“ (Ef. 4, 30); auk

SUTVIRTINIMAS. 57

„išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones“ (Luk: 2, 52).

III. Kokias priedermes uždeda šitas sakramentas, geriausiai parodo sutvirtinimo apeigos ir maldos, kal- bamos teikiant sutvirtinimą. Prie sutvirtinimo reika- lingi podės: jie padeda savo dešinę ant peties sutvirti- namajam. ženklan. kad jie bus jo globėjai, kad gerai pildytų krikščioniškąsias priedermes.

Pirmiausia vyskupas meldžiasi tais žodžiais, atsi- grežes į norinčius priimti sutvirtinimą: „Tegul Šventoji Dvasia nužengs ant jūsų, ir Visųaukščiausiojo galybė teužlaikys jus nuo visokios nuodėmės“. — „Mūsų pa- galba varde Viešpaties, kursai sutvėrė dangų ir žemę“, — „Viešpatie, išklausyk mane maldos, ir mano balsas te- gul pats tave nueina“.

Paskiaus, ištiesęs rankas ant tų, kuriuos tvirtina, vyskupas kalba tą gražią maldą: „Visagalis, amžinasis Dieve! kurs teikeis šiuos savo tarnus atgimdyti vande- niu ir Šventąja Dvasia; kurs davei jiems visų nuodėmių atleidimą, — atsiųsk ant jų iš dangaus Šventąją savo Dvasią, Palinksmintoją su septyniomis dovanomis, — amen; Dvasią išminties ir proto, — amen; Dvasią pa- tarties ir tvirtybės, — amen: Dvasią mokslo ir maldin- gumo, —- amen; pripildyk juos tavo baimės Dvasia, ir, maloningai pašaukdamas į amžiną gyvenimą, paženk- link juos ženklu kryžiaus mūsų Viešpaties, Jėzaus Kri- staus, tavo Sūnaus, kursai su Tavimi tos pačios Švento- sios Dvasios vienybėje gvvena ir viešpatauja per visus amžių amžius“. *

Taip pasimeldęs, vyskupas kiekvienam atskirai te- pa kaktą šventu kryžmu, sakydamas: „„Ženklinu tave kryžiaus ženklu ir tvirtinu tave išganymo kryžmu var dan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen“. Kak toje, kaipo labiausia regimoj vietoj, vyskupas daro kry- žiaus ženklą, kad sutvirtintieji aiškiai visur rodytųsi, esą krikščionys, tarsi apaštalai, kurie, gavę Šventąją Dvasią, prieš visus žmones išpažino savo tikėjimą į Nukryžiuo- tąjį Kristų. Kryžius ženklinamas kryžmu, kurį vysku- pas kasmet švenčia Didžiajame Ketvirtadieny; kryžmas gardžia savo kvaptimi ragina sutvirtintuosius, kad ne-

58 SUTVIRTINIMAS.

kaltu, doru, dievotu savo gyvenimu būtų, pasak šv. Povi- lo: „Dievui geras Kristaus kvapas tų tarpe, kurie išgano- mi“ (II Kor. 2, 15). .

Patepęs kaktą kryžmu, vyskupas truputį paliečia sutvirtintojo žandą: tuo rodo sutvirtintam, jog dėl Kri- staus, kurio sakramentą priėmė, ir dėl švento Jo tikėji- mo reikia būti pisryžusiam kentėti visokius paniekini- mus, persekiojimus, smūgius, kaip ir Kristus už mus kentėjo; ir kad tikras Išganytojo sekėjas tik per kančias gaus išganymą. 3

Suteikus sutvirtinimo sakramentą visiems norėju-- jiems ji priimti, giedama psalmė: „Sutvirtink tai, Die- ve, ką padarei mumyse“... Pagaliaus vyskupas visiems teikia palaiminimą tais žodžiais: „Telaimina jus Vieš- pats iš aukštybių. „kad regėtumėt per visas jūsų gyveni- mo dienas: dangaus laime ir gautumėt amžinąjį gyve- nimą“. Niekas neprivalc pasitraukti, negavęs šito vys- kupo palaiminimo.

Sutvirtinimas žmogaus sielon įspaudžia neišdildo mą Kristaus kario žymę, tobulo krikščionies paveikslą. Kiekvienas turi saugotis, kad jo nesuteptų geidulių ai- tros. Garsusis graikų menininkas Zeukis daugiausia už visus savo kūrinius vertino dievaičio Adoniso paveikslą. Syki jo namuose atsitiko gaisras. Žmonės puolė gel- bėti jo turtą. Zeukis sušuko: „Tedega; kas dega! gel- bėkite man Adoniso paveikslą!“.

Taip turi elgtis sutvirtintas krikščionis. Kai pa- gundų liepsnos apsiaučia įo dvasios rūmus, kai geidu- lių aistros degina jo kūno sąnarius, krikščionis, kaip Zeukis, turi šaukti: ,„Kas dega, tedega!“ tik gelbėsiu sa- vyje tobulo krikščionies pažymį, Kristaus karžygio sa- vumus, saugosiu nemirtingą savo sielą, gyvojo Dievo paveikslą. kovosiu su išganymo priešininku, pakriku- siu savo kūnu.

i

Išaiškinau jums, Mieli Klausytojai, kas tai yra su- lvirtinimo sakramentas, kaip išganingas teikia jis mums malones, kokias jis pareigas mums uždeda. Todėl jūs, kūrie jau priėmėte šitą sakramentą, visados dėkokite

SUTVIRTINIMAS. 59

Viešpačiui už šventas Jo malones ir savo gyvenimu „ne- nuliūdinkite Šventosios Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“ (Ep. 4, 30).

Jūs gi, kurie dar nesate sutvirtinti, rūpinkitės, atsi- tikus progai, priimti tą sakramentą, sutvirtinti savo dvasios pajėgas gausiomis šv. Dvasios malonėmis, kad visi, kaipo vieno dangiškojo Tėvo vaikai, naudodamies Jo malonėmis ant žemės, galėtumėm danguje su Juo gyventi, linksmintis per amžių amžius. Amen.

Švenčiausis Sakramentas.

„Nėra kitos, taip didžios tautos, kuri turėtų dievus, taip arli savęs,

kaip mūsų Dievas“ (Deut. 4, 7).

Visi septyni sakramentai yra šventi; bet trečiasis, mūsu Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo Sa- kramentas — visųšvenčiausias. Per kitus sakramentus igyjame Dievo malonių; o Švenčiausiuoju Sakramentu priimame Pati visų malonių Davėją, Jėzų Kristų, duo- nos ir vyno pavidaluose.

Žinote. kad Švenčiausias Sakramentas yra tikras Kūnas ir Kraujas mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus; ki- tais žodžiais sakant. tikite, jog Švč. Sakramente, yra tikrai su siela ir kūnu, kaipo Dievas ir kaipo žmogus, tas patsai Dievo Sūnus, kursai su Dievu Tėvu ir Šv. Dvasia sutvėrė dangų ir žemę, kurs gimė Betliejaus kū- telėje, kurs mokė žmones išganymo kelių, kurs dėl mū- sų atpirkimo mirė ant kryžiaus; kurs dabar vėl sėdi danguje, Dievo Tėvo dešinėje...

Dėkokite Viešpačiui už tą tikėjimą, nes be Dievo malonės niekas iš žmonių jums jo nebūtų įkvėpęs. „Ne kūnas ir kraujas apreiškė“ jums tą paslaptį; ne protas, ne žmonės jums ją suteikė, bet „Tėvas, kurs yra dan- guje“ (Mat. 16, 17). Aš gi, šiandien sakydamas apie Švenčiausio Sakramento įstatymą, I. ne tiek aiškinsiu tą nepermanomą žmogaus protui paslaptį, II. kiek steng- siuos parodyti, kad jūsų tikėjimas remiasi paties Išga- nytojo žodžiais.

I. Beveik per metus prieš kruviną savo kančią ir mirtį ant kryžiaus Kristus vieną kartą stebuklingu bū- du privalgydino penkis tūkstančius žmonių penkiais duonos raguolėliais ir dviem žuvim, ir dar trupinių at-

ŠVČ. SAKRAMENTAS. Gi

liko dvyliką rėkščių. Žydai, pamatę Jėzaus duosnumą. norėjo ji uždėti savo karaliumi. Bet Išganytojas, kurs neieškojo žemiškos garbės. pasislėpė nuo jų ir nuke- liavo Kafarnaumo miestelin.

Rytojaus dieną Jį surado žydai; Jėzus tarė jiems:

„Jūs manęs ieškote ne dėl to, kad matėte stebuklą, bet kad valgėte duonos ir buvote pasotinti. Darbuokitės ne dėl žūnančio valgio, bet dėl pasiliekančio amžinajam gyvenimui, kurio jums duos žmogaus Sūnus... Tuomet jie jam tarė: Viešpatie, duok mums visumet tos duonos. Jėzus jiems atsakė: Aš esu gyvoji duona, kursai iš dangaus nužengiau; kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius; duona gi, kurios Aš duosiu, yra mano kū- nas“... Nesuprasdami, kaip galima būtų valgyti Kristaus kūnas, — „žydai murmėjo prieš Jį, kad jis pasakė: Aš esu gyvoji duona, kurs iš dangaus nužengiau, ir kalbė- jo: Ar gi Jis ne Juozapo Sūnus, Jėzus, kurio mes pažį- stame tėvą ir motiną; kaip gi jis sako: Aš iš dangaus nužengiau?... Žydai ginčijose tarp savęs. sakydami: Kaip jis gali mums duoti valgyti savo Kūną“...

„Jėzus gi jiems tarė: Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus Kūno ir neger- site Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, turi amžinąjį gyve- nimą; ir Aš ji prikelsiu paskutinėje dienoje; nes mano Kūnas tikrai yra valgis ir mano Kraujas tikrai yra gė- 1imas; kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują. tas pasilieka manyje ir Aš jame“...

Išgirdę tai, net daugelis jo mokinių pradėjo piktin- tis ir tarė: „Šitie žodžiai kieti; kas gali jų klausyti? . pasitraukė šalin, ir jau nebevaikščiojo su Juo“. Kri- stus vienok ir numylėtiems mokiniams nedraudė ap- leisti savęs ir, patvirtindamas savo žodžius, tarė „dvyli- kai“ apaštalų: „Ar ir jūs norite pasišalinti?“... Jeigu ir jums kieta yra ta Mano kalba, galite sau eiti; Aš sa- vo žodžių neatšauksiu, nieko neatmainysiu savo moksle.

„Jam atsakė Simonas Petras: Viešpatie. pas ką mes eisime? | Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įti- kėjome ir žinome, kad tu Kristus, Dievo Sūnus“.

52 ŠVČ. SAKRAMENTAS.

Rasi, priminė sau Petras, jog, jei Kristus galėjo prival- gydinti penkis tūkstančius penkiais duonos raguolėliais ir dviem žuvim, tai galės duoti savo Kūną valgyti, sa- vo Kraują gerti, — „nes nėra dalyko Dievui negalimo“ (Luk. 1, 37). sr

Apsakiau jums beveik ištisai visą kalbą, kurią tu- rėjo Kristus apie Švenč. Sakramentą su žydais, moki- niais ir apaštalais. kaip tat aprašė apštalas šv. Jonas savo Evangelijoje (VI). Matote, jog apie ką žmonės nė svajoti negalėjo, ko, Išganytojui sakant, nenorėjo tikė- ti, tai Kristus prižadėjo mums duoti, būtent, Švenč. Sa- vo Kūną ir Krauja, kaipo dvasios peną. Tą gi savo pa- žadėjimą ivykdė dieną prieš mirštant, Didįjį Ketvirta- dieni, per paskutinę vakarienę, kurią valgė su apaštalais.

Švenčiausio Sakramento įstatymą apaštalas šv. Ma- tas taip aprašo: „Jiems valgant vakarienę, Jėzus ėmč duonos, palaimino ją ir laužė, davė savo mokiniams ir tarė: Imkite ir valgykite; tai yra mano Kūnas. Jis ėmė ir taurę, dėkojo ir jiems davė, sakydamas: Gerkite iš jos visi; nes tai yra mano Kraujas naujosios sandoros, kurs bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti“ (Mat. 16, 26—28).

Ar yra žodžiai, kuriais galima būtų dar aiškiaus išreikšti šita paslaptis? Paėmęs Išganytojas duoną, ta- rytum, stačiai pasakė: „Imkite ir valgykite“, šitai, ką turiu rankose, — „yra mano Kūnas“ tas patsai, „kurs bus už jus išduotas“ (T Kor. 11, 24), rytoj bus prikaltas prie kryžiaus. Taip pat, ir vyno taurę. paėmęs, tarė: Ger- kite iš jos visi, nes tai yra mano Kraujas, kuris bus iš lietas ant kryžiaus žmonių nuodėmėms atleisti...

Rodos. aiškiau nebegalima pasakyti. Užtat ir sa- ko šv. Kirilas: „Kristus tarė: Tai yra mano Kūnas, kas dris prieštarauti. nes aiškiai pasakė; — tai yra ma no kraujas: kas besakys, jog netiesa?... Kad Galiliejos Kanoje pavertė vandenį vynu, tikime; tikėkime taipgi. jog (Švenčiausiame Sakramente) priimame jo Kūną ir Kraują“. Neabejokime, tik su Psalmininku giedokime: „Jis padarė savo stebuklų paminklą; Viešpats malonin gas ir gailestingas. Jis davė maisto tiems, kurie jo bi- jo“ (Ps. 110, 4).

ŠVČ. SAKRAMENTAS. 65

II. Kristus nepasitenkino, kartą permainęs duoną ir vyną į Švenčiausį savo Kūną ir Kraują, bet suteikė galios taip pat daryti apaštalams ir jų įpėdiniams: Įstatęs Švenčiausį Sakramenta -Išganytojas pasakė jiems: „Tai darykite mano atsiminimui“ (Luk. 22, 19). Čia vėl aiš- kūs žodžiai! Tarytum būtų pasakeės: Kaip aš paverčiau duoną ir vyną savo Kūnu ir Krauju, daviau jums val- gyti, taip darykite ir jūs; peresybinkite duoną ir vyną ma- no Kūnu ir Krauju, patys valgykite ir duokite kitiems.

Taip suprato Kristaus paliepimą Jo mokiniai; jie dažnai pašvęsdavo Švenčiausį Sakramentą, imdavo pa- tys ir dalydavo krikščionims. „Ar gi palaiminimo taurė, kurią laiminame, — sakė apaštalas šv. Povilas, — nė- ra dalyvavimas Kristaus Kraujuje? ir ar duona, kurią laužiame, nėra dalyvavimas Viešpaties Kūne“ (I. Kor. 10, 16). O kad niekas nevertai nepriimtų Šv. Sakra- mento, įspėja tais žodžiais: „Kas nors valgo tą duoną ir geria Viešpaties taurę nevertai, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Todėl teištiria žmogus pats save ir taip tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Nes kas valgo ir geria nevertai. tas valgo ir geria sau teismą. neatskirdamas Viešpaties Kūno“ (I Kor. 11, 27—29),-- Švenčiausio Sakramento nuo šiap-jau valgio.

Kaip kitados apaštalai, taip pat paskiaus ir dabar

jų įpėdiniai — vyskupai ir kunigai — per šv. Mišias atmaino duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Kaip gali, — klausia šv. Ambroziejus, — duona tapti

Kristaus Kūnas? Per pašventinimą! Pašventinimas gi kokiais ir keno žodžiais daromas? Viešpaties Jėzaus! Nes kitaip kalbama (per Mišias), Dievui garbę duodant. meldžiantis už žmones... Kuomet gi prieina to, kad padarytų Švenč. Sakramentą. jau ne savo žodžius var- toja (kunigas), bet Kristaus“.

Šventindamas kūnigas tą pat veikia, ką darė Kri- stus per paskutinę vakarienę. Paima hostiją, daro kry- žiaus ženklą ir sako Kristaus vardu: „Tai yra mano Kū- nas“. Toje valandoje duona persiesybina (pavirsta) Kristaus Kūnu; todėl kunigas, parpuolęs ant kelių. ati- duoda tinkamą garbe jau Kristui duonos pavidale; pa- kelia aukštyn Ilostiją. rodo žmonėms. klūpantiems

64 ŠVČ. SAKRAMENTAS.

prieš taip didį Sakramentą. Paskiau, paėmęs taurę, vy ną peresybina Kristaus krauju, sakydamas: „Tai yra mano Kraujas“... Vėl priklaupia pats ir aukštyn kelia, kad visi atiduotų garbę Kristui, esančiam vyno pavidale/

„Duoną prieš pašventinimą, — sako šv. Ambrozie- jus, — yra duona, bet kad atėjo pašventinimo laikas, ta duona pastojo Jėzaus Kristaus Kūnu galia to paties visagalio Žodžio, kurs padarė visus daiktus.

Prieš sutveriant nebuvo pasaulio, bet Dievas norė- jo, tarė, ir viskas pasidarė; taip ant altoriaus prieš pa- šventinimą nebuvo Jėzaus Kristaus Kūno, bet visagalis Dievas kunigo lūpomis tarė ir pasidarė“. „Jei Dievo Žo- dis yra visagalis, — klausia šv. Jonas Damaskietis, — jeigu, kai jis pasakė: Tepasidaro šviesa ir pasidarė taip... argi tas pats Dievas savo visagalybe negalėtų permainy- ti duonos į Kūną, vyno į savo Kraują?“

Begu jau Dievas negalėtų įvykdyti to, ką patys Jo sutvėrimai padaro? Jei rasą ir drėgmę vynmedis at- maino į vyno sultis; jei bitės įvairias sultis ir gėlių žie- dus perdirba i medų: jei žmogaus kūnas duoną ir gė- ralą paverčia kūnu ir krauju, tai dar labiau Kristus sa- vo žodžių galia pajėgia permainyti duoną į savo Kūną, vyną į savo Kraują (Albertas Didysis).

Per Mišias kunigas atskirai švenčia duoną ir vyna geresniam atsiminimui Kristaus mirties ant kryžiaus, kame brangiausias Išganytojo kraujas iki paskutinio la- šo ištekėjo iš švenčiausio Jo Kūno. Bet „Kristus, atsi- kėlęs iš numirusių, jau nebmiršta“ (Rym. 6, 9); Jo Kraujas negali būti atskirtas nuo gyvo kūno: kame tat yra Kūnas, ten yra ir Kraujas; kame Kūnas ir Kraujas, ten yra ir siela; Kristus yra visas ar tai duonos, ar vy- no pavidale: katrą tik pavidalą imsite, visą Kristų pri- imsite; jeigu ir abudu pavidalu imtumėt, ne du, bet vie- ną, tą patį Kristų priimtumėt.

Katalikų Bažnyčia šventą Komuniją žmonėms da- lyja tik duonos pavidale; Švenčiausį Sakramentą duo- dant vyno pavidale, labai lengva išlieti; kitiems įkyru būtų gerti iš tos pačios taurės; kai-kas visai negali vyno ragauti. Pats Išganytojas, po savo iš numirusių atsikėli-

ŠVČ. SAKRAMENTAS. 65

mo, davė šventą Komuniją dviem mokiniam Emause tik duonos pavidale (Luk. 24, 30).

Pasislepia Kristus duonos ir vyno pavidaluose, nes regimo Jo kūno negalėtumėm imti; net ir apaštalai ne- galėjo išturėti palaiminto Kristaus Kūno šviesybės. Ka- da, atsimainius Taboro kalne, — ,Jo veidas žibėjo, kaip saulė“, — „mokiniai parpuolė ant savo veido ir labai bijojo“ (Mat. 17, 2—6). Išganytojas, kurs sėdi danguje, dešinėje Dievo Tėvo Visagalio, slepiasi kiek- vienoje Hostijoje. net mažiausioje Jos dalelėje, visas tilpsta menkiausiame vyno lašelyje, tur būt, kad mūsų savo didybe negąsdintų.

Tai tarytum saulė, beveik pusantro milijono kartų didesnė už mūsų žemę, šviesdama dangaus platybėje. atsispindi ne tik plačiausios jūros vandenyje, bet ir kiekviename klanelyje, net mažiausiame rasos lašelyje. Padalyk Šv. Hostiją į mažiausius gabalėlius, Jėzus bus vi- sas kiekvienoje dalelėje. Pažvelk veidrodin, išvysi vi- są savo veidą; sukulk į mažiausius kasnelius, kiekvie- noje šukėje atsimuš visas tavo -veidas.

Šitie ir panašūs palyginimai neišaiškins visai tos didžiausios mūsų tikėjimo paslapties. Anot šv. Tomo tariant: „Šventoji Hostija — tai didžiausias stebuklas, Dievo padarytas“. Nulenkime tat savo menką protą prieš Visagalį Dievą, tikėkime tą nesuprantamą paslap- tį, nes mūsų tikėjimas remias aiškiais Kristaus žodžiais, o „nėra dalyko negalimo Dievui“. (Luk. 1, 37).

tą 2 *

Toks tai, Mieli Klausytojai, Bažnyčios mokslas apie Švenč. Sakramentą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikrąjį Kūną ir Kraują. „Jei prie karsto, kame Jo šven- tas Kūnas gulėjo, — sako šv. Jonas Auksaburnis, — an- gelai elgėsi su tokiu rimtumu ir baime, kaip prie Jo sosto, tai kaipgi mes turime laikytis bažnyčioje, kur Jis pats yra gyvas ir į mus žiūri?“... Nelaimė jums, kurie nemokate, atėję bažnyčion, elgtis, kaip reikiant, aki- vaizdoje Kristaus Švenčiausiame Sakramente: stovite

Vad. sak. 5.

66 ŠVČ. SAKRAMENTAS.

abejingi, dairotės pašaliais, šaipotės, kalbatės, nekartą net svarbiausioje šv. Mišių vietoje, per pakėlėjimą, ka- da Kristus ant altoriaus kūnijasi duonos ir vyno pavi- daluose, nepriklaupiate. -

Mokate gana nusilenkti prieš viršininkus; žinote pagerbti vyresnius: o viešpačių Viešpačiui, karalių Ka- raliui neatsimenate atiduoti tinkamos garbės. Skundžia-

si Viešpats, sakydamas: „Jautis pažįsta savo savininką |

ir asilas savo valdovo prakartę; Izraėlis gi manęs nepa- žįsta ir mano tauta neturi išmanymo“ (Iz. 1, 3). Liau- kitės Dievą rūstinę, kad nesutiktų jūsų tas baisus prie- kaištas. „Atnašaukitė Viešpačiui garbę ir šlovę; garbin- kite Viešpatį šventajame Jo prieangyje“ (Ps. 28, 3). Visi be jokio stiprumo „prieš taip didį Sakramentą, pul- kim prieš Jo veidą šventą; gyvą Dievą tikėdami, Jė- zaus Kūną garbindami... Ta Jam šlovė ir garbė bus per amžius amžinuosius“. Amen.

L Ad ik žų do

Žinių Lilija, Ja klijų I

mp

Šv. Komunija.

„Imkite ir valgykite; tai yra mano Kūnas“ (Mat. 26, 26).

Viešpats Jėzus Kristus nesitenkina tuo, kad, įstatęs Švenč. Sakramentą, gyvena mūsų altoriuose; kad tei- singai mūsų bažnyčioms galima taikinti apaštalo šv. Jo- no žodžiai: „Štai Dievo padangtė su žmonėmis, ir Jis gyvens su jais; jie bus Jo tauta, ir pats Dievas bus su jais jų Dievas“ (Apr. 21, 3).

Negana to, kad būna su mumis .,per visas dienas iki pasaulio pabaigai“ (Mat. 28, 20); norėdamas dar kuo- arčiausiai susivienyti su žmogumi, Švenč. Sakramentą šv. Komunijoje paskyrė mums dvasios penu; todėl ir kviečia visus prie Dievo stalo: „Ateikite pas mane visš, kurie vargstate ir esate apkrauti, ir Aš jus atgaivinsiu“; „Imkite ir valgykite; tai yra mano Kūnas“ (Mat. i1, 28).

Jeigu kas, ligos suspaustas. pas Jį ateiti nebegali, — Jis pats, Viešpats ir mūsų Dievas, lanko mūsų butus, neaplenkia menkiausio laužo; rodžiai įžengia ten, kur žmogus nenoromis eina; jei tik jį su gryna sąžine pri- ima, stiprina ligonį ta gyvenimo duona, iš dangaus nu- žengiančia, kad ją valgas, gyvas būtų per amžius.

Jėzus Kristus apreiškė šv. Matildai: „Bitė su tokiu uolumu nelekia prie gėlių, iš kurių medų renka, kaip aš einu pas tikinčiuosius šv. Komunijoje“. Kadangi Kri- stus taip karštai trokšta ieiti mūsų sielon, tai ir mes, be abejo, turime kuo dažniausiai priiminėti Jį Švenč. Sa- kramente.

Todėl apie priėmimą Švenč. Sakramento, arba šv. Komuniją, šiandien jums sakysiu; būtent: I. kad daž- nai imti šv. Komuniją yra išganingas daiktas; II. kad kai kurių išsikalbinėjimai nuo dažnos Komunijos yra

68 ŠV. KOMUNIJA.

tušti; III. kad nurodymai, kaip dažnai eiti prie Dievo stalo, priklauso nuo dvasiškojo tėvo.

I. Tiesa, Bažnyčia nutarė, jog visi paaugę katali- kai būtinai turi priimti Švenč. Sakramentą dvejuose atsitikimuose: bent vieną kartą metuose apie Velykas ir mirties pavojuje. Kas ią Bažnyčios įsakymą įvykdo, Dievui nenusideda; bet vieną tik sykį metuose eiti prie Dievo stalo — permaža. Jau pats įsakymas: „bent vie- ną kartą metuose...“ rodo, kad tai yra įsakyta žmonėms. nesirūpinantiems savo išganymu, atšalusiems Dievo meilėje.

v. Komunija yra sielos penas. „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas turi amžinąjį gyveni- mą, sako Kristus, —- nes mano Kūnas tikrai yra val- gis ir mano Kraujas tikrai yra gėrimas“ (Jon. 6, 55). Juk, jei neduosite kūnui maisto, — mirs; taip pat, ne- lyginant, siela, palikta per ilgą laiką be šv. Komunijos. to dangiškojo peno, nusilpnės, neatsiturės prieš pagun- das, įpuls į sunkias nuodėmes, nustos Dievo malonės, amžinai pražus. Išganytojas aiškiai sako: „Jei neval- gysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, ne- turėsite savyje gyvenimo“ (Jon. 6, 54).

„Kūną penime keletą sykių dienoje, sielą gi ar te- penėsime vieną kartą per metus?“ — klausia šv. Karo- „lis Baromiejus. „Pagalvokite, — sako šv. Tomas, — jeigu savo kūną mažoje kelionėje kelis sykius dienoje valgydinate, dėl ko gi nelaimingos sielos, besirengian- čios tolimon kelionėn, bent kartą mėnesyje tingite pa- valgydinti?“

„Prie šventos Komunijos eik dažnai, sulig dvasiško tėvo patarimu, jei gali, kuodažniausiai, —sako šv. Pran- ciškus Salezietis, — o tikėk manim, jog, kaip mūsų kal- nai žiemą baltuoja nuo sniego, taip tavo siela per daž- ną šv. Komunijos priėmimą apsivalys ir išbals Dievo akyse“.

„Kasdien imti Švenč. Kristaus Kūną labai išganin- gas daiktas, — anot šv. Baziliaus, — nes pats Išganyto- jas aiškiai mums sako: „Aš esu gyvoji duona, kurs iš dangaus nužengiau; kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius“, — niekas todėl negali abejoti, jog pasaulio

ŠV. KOMUNIJA. 69

Išganytojas trokšta, kad mes Jį kuodažniausiai savo šir- din priimtumėm““. :

Daug yra Šventųjų, kurie eidavo šv. Komunijos kas mėnuo, kas savaitė, net ir kasdien, bet nerasi Šventojo. kuriam būtų gana buvę vieną kartą metuose prieiti prie Dievo Stalo. Todėl ir jūs, kuriems brangus išganymas, nesitenkinkite metine šv. Komunija; bet, kiek gulėdami, priimkite Švenč. Sakramentą kuodažniausiai.

Ačiū Dievui, netrūksta maldingų žmonių, kurių ne- Teikia raginti į dažnesnę šv. Komuniją; priešingai, ne vieną tenka suturėti. Bet yra daugybė tokių, kurie ten- kinasi kartą metuose priėję prie šv. Komunijos; 0 tin- ginystę ir apsileidimą rūpinasi pateisinti visokias bū- dais. Pažvelkite tad, ko verti šitie jų išsikalbinėjimai.

II. Neturiu laiko, — sako ne vienas, —- duona

reikia uždirbti sau, pačiai. vaikams; negaliu atsitraukti nuo amato, prekybos; negaliu dažniaus eiti bažnyčion, "šv. sakramentų... „Morta, Morta, — sako Išganytojas, — rūpiniesi ir esi nerami dėl daugelio dalykų. reikia gi tik vieno“ — sielos išganymo (Luk. 10, 41). „Ką padeda žmogui, nors jis laimėtų visą pasaulį, savo gi sielai kęstu nuostolį? arba, ką žmogus duos savo sielai atvaduoti?“ (Mat 16. 26).

Nebūkite tat bailiai susirūpinę ir nesakykite: „Ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo apsidengsime... Juk jū- su (dangiškasis) Tėvas žino, kad visa to jums reikia. Tai- gi, ieškokite visųpirma Dievo karalystės ir jos teisybės; o visa tai bus jums pridėta“ (Mat. 6, 31 —33). Pa- galiau, sakykite patys, kurie taip gražiai šnekate apie kasdieninius savo rūpesčius, — kiek laiko gaišinate pa- sikieminėjimams, tuštiems pašnekesiams, žaidimams?... Mažą jo dalelę pašvęskite sielos reikalams, rasite gana laiko dažniaus eiti šv. sakramentų.

Aš nesu vertas dažniaus artintis prie Dievo Stalo, — pasakys kitas. Žinau, kad nesi vertas; juk ir šventas žmogus, eidamas prie Švč. Sakramento, kalba: „,„Vieš- patie, nesu vertas, kad ieitum į mano širdį“... Todėl, rodos, niekas negalėtų niekad imti šv. Komunijos. Kri- stus vienok stačiai sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apkrauti, ir Aš jus atgaivinsiu“. „Im-

70 ŠV. KOMUNIJA.

kite ir valgykite; tai yra mano kūnas“. Antraip vertus, jei tik kartą metuose teisi prie Švenė Sakramento, ar būsi vertesnis? „Kurs šiandien, rytoj, kasdien — ne- vertas, tas ir už metu nebus vertas“, — sako šv. Ambro- ziejus. Kol gyvas gyvensi, nebūsi vertas.

Gal pasakysi, kad, rečiaus eidamas, geriau prisi- ruoši... Tarytum, sakytum: Šalta man, bet nesiartin- siu prie ugnies, kol sušilsiu; sergu, bet neisiu pas gy- dytoją, kol pagysiu. Kaip ligonis ieško vaistų, klau- siasi gydytojo, — taip ir tu eik prie Švenč. Sakramento. Daryk tik tai, ko reikalauja Bažnyčia: gerai išpažink savo nusidėjimus, nieko neslėpk, o daugiau padarys Dievo malonė; Kristus tars žodį, bus išganyta tavo sie- la. Todėl ir sako šv. Tomas: ,Geriaus yra dažniaus eiti, negu rečiaus“

„Eičiau Adžaisi prie Dievo Stalo, — ko kitas, — bet bijau: žmonės juoksis, vadins davatka..““ Taip, bi- jai žmonių, o ne Dievo: pagalvok, argi žmonių nuo- monė daugiau verta. negu Dievo malonė; jei tik žiūrėsi to, ką žmonės pasakys, tai niekad nebūsi geras katalikas. „Ar jūs nežinote, — klausia šv. Jokūbas, — kad šio pa- saulio prietelystė yra Dievo neprietelė? Taigi, kas nors norėtų būti šio pasaulio prietelis, tas darosi Dievo ne- prietelis“ (Jok. 4, 4).

Šv. Alfonsas, gana plačiai perkratęs įvairius išsi- kalbėjimus nuo dažnos Komunijos, pasiteisiniman: „Ką pasakys žmonės, matydami, kad aš taip netobulas einu dažnai prie Komunijos!“ — taip atsako: „Jei tavęs kas paklaustų, dėl ko taip dažnai eini prie šv. Komunijos, — atsakyk, jog yra dvi žmonių rūši, kuriems — reikalinga dažna Komunija: tobuli, kad tobulybės keliu žengtų, ir netobuli, kad tobuli taptų; stiprūs, kad nenusilpnėtų, ir silpni, kad sustiprėtų; ligoniai, kad išgytų, ir sveiki, kad nesusirgtų; aš gi, kaipo netobulas, silpnas ir ligonis, — labai reikalingas dažnos Komunijos...“

O jūs, kurie smerkiate dažną Komuniją, klausykite, ką sako šv. Jonas Avilietis: „Kas peikia dažną Komuni- ją, dirba darbą šėtono, kurs nekenčia Švenčiausio Sa- kramento dėl to. kad iš Jo sielos semiasi sau jėgos ir

ŠV. KOMUNIJA. 71

uolumo tobulintis“. „Eikite šv. Komunijos, — ragina vyskupas Fenelon'as, — kaip tai darė apaštalai, dalyda- mi kasdien pirmiems krikščionims; kaip darė paskui Bažnyčios Tėvai. Ką nori, tegul sako tie, kurie viską savaip tvarko; valgykite kaip kasdienę duoną, kad gy- vendami su Kristumi, Jam gyventumėt“.

III. Nemanykite, įog dvasiški rašytojai visus be jo- kio skirtumo ragina eiti prie Dievo Stalo, kiek kartų kas nori. Dažna šv. Komunija — labai naudinga, bet tik tiems, kurie tinkamai pasiruošę. Šv. Ambroziejus aiš- kiai sako: „Imk kasdien tą valgį, kurs kasdien stiprina; bet taip gyvenk, kad kasdien būtum vertas priimti“. Per stiprus valgis ligonio ne tik nestiprina, bet dar jam ken- kia; net ir sveikas žmogus, jei perdaug ir perdažnai val- gys, susirgs.

Popiežius Inocentas XI sako: „Dažna Komunija turi būti palikta išmintingai nuožiūrai nuodėmklausių, kurie gali patarti, ką laiko naudingiausiu prie jų išpažinties einantiems, žiūrint jų sąžinės grynumo ir vaisių, ku- riuos gauna iš dažnos Komunijos“. Todėl dažniaus citi prie Švenčiausio Sakramento priklauso ne nuo jūsų noro, bet nuo dvasiško jūsų tėvo sprendimo; jūs rūpinki- tės taip gyventi, kad kunigas jus leistų prie Dievo Stalo kuodažniausiai.

Kaip dažnai galima eiti prie Švenčiausio Sakra- mento, sunku vienaip nutarti. Romos Katekizmas sako: „Ar labiau patartina kas mėnuo, ar kas savaitė, ar kas diena imti Komuniją, negalima nurodyti visiems vieno- dos tikros taisyklės. Geriausias duotas šv. Augustino dėsnis: — Gyvenk taip, kad tu kasdien galėtum priimti“.

Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios yra toks noras, kad visi tikrieji krikščionys kasdien eitų prie Dievo Skobnio. kad šv. Komunijoje susijungtų su Dievu, iš čia gautų stiprybės geiduliams slopinti, nuplauti lengvoms nuo- dėmėms, kurios kasdien atsitinka, ir apsisaugoti nuo di- desnių nuodėmių, kurioms yra palanki silpnoji žmogaus prigimtis...

Tą Viešpaties valią gerai suprasdami pirmieji krikš- čČionys, kasdien eidavo prie gyvybės ir stiprybės Skobnio. „Jie laikėsi apaštalų mokslo. bendro duonos laužymo“

7 ŠV. KOMUNIJA.

(Apd. 2, 42). Taip-pat ir paskesniais amžiais buvo da- roma ištikimųjų krikščionių ne be didelės naudos to- bulybei ir šventumui, kaip liudyja šv. Tėvai ir Bažnyčios rašytojai.

Paskiaus imta ginčytis dėl prisirengimo, su kokiu reikia eiti dažnos ir kasdieninės Komunijos. Vieni už kitus didesnes statė sąlygas, kaipo reikalingas. Tais ginčais pasiekė to, kad labai maža buvo laikoma vertais kasdien imti šv. Komuniją, tenkinantis tuo, kad kiti ko- munikuotųs vieną sykį metuose, ar kas mėnuo, dau- giausia kas savaitė...

Tiėms klausimams išrišti buvo nemaža Popiežių įsakymų. Pagaliaus, Pijus X 1905 m. gruodžio 20 d. yra nutaręs: Dažna ir kasdieninė Komunija, kaipo la- bai pageidaujama Viešpačiui Kristui ir Katalikų Bažny- čiai, leidžiama visiems ištikimiesiems krikščionims; nie- kas neprivalo būti nuo jos šalinamas, kas yra malonės stovyje ir artinasi prie Dievo Skobnio su dievotu ir tik- ru noru.

Tikras gi noras yra tas, kad tie, kurie prie Dievo Stalo eina, vadovautųsi ne papročiu, ne tuštybe, ar žmo- nių atžvilgiais, bet stengtųsi atatikti Dievo norus, susi- jungti arčiau su Juo meile ir tuo dvieviškuoju vaistu gy- dytųsi nuo savo silpnybių ir ydų.

Nors labai pravartu, kad imantys dažnai ir kasdien šv. Komuniją būtų laisvi nuo mažų nuodėmių bent su aiškiu supratimu daromų, ir prisirišimo prie jų, — ta- čiau gana, kad neturėtų mirtingųjų kalčių, nutarę to- liau niekad nebenusidėti...

Nors Naujojo Įstatymo sakramentai savaime veda vaisius, tačiaus jie gausiau duoda vaisių, juo didesnis esti prisirengimas, juos imant; dėl to reikia rūpintis, kad atsidėjus būtų rengiamasi prieš šv. Komuniją ir po Jos būtų dėkojama tinkamai kiekvieno žmogaus pajėgoms. sąlygoms ir priedermėms.

Kad dažna ir kasdienė Komunija, su didesne iš- mintimi vartojama, gausesnėmis malonėmis būtų apdo- vanojama, pridera klaustis nuodėmklausio patarimo. Bet nuodėmių klausytojai turi saugotis, kad neatstumtu

ŠV. KOMUNIJA. 73

nuo dažnos ar kasdienės Komunijos ko-nors, kurs yra Dievo malonėje ir eina prie jos su tikru noru...

Trumpais žodžiais apie šv. Komuniją galima ši- taip pasakyti: Nėra žmogaus, kurs negalėtų kas mėnuo eiti prie Dievo Stalo; maža tokių, kuriems būtų drausti- na sykį savaitėje priimti Švenč. Sakramentą; nemaža ir tokių. kuriems galima leisti kelius sykius savaitėje, net ir kasdien eiti šv. Komunijos.

Ž ak

Eikte todėl, Mieli Klausytojai, pagal dvasiško savo tėvo patarimą, kuodažniausiai prie Švenčiausio Sakra- mento; bet saugokitės neverto šv. Komunijos priėmimo. „Teištiria žmogus pats save ir taip tevalgo tos duonos... Nes kas valgo... nevertai, tas valgo... sau teismą, neat- skirdamas Viešpaties Kūno“ (I Kor. 11, 29). Tegul kiek- vienas gerai pasiruošia prieš priimant taip šventą Sa- kramentą, kad įvyktų Kristaus žodžiai: „„Vertai kas val- gys tos duonos, bus gyvas per amžius“ (Jon. 6, 52). Amen.

Šv. Komunijos vaisiai.

„Aš atėjau, kad. turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų“ (Jon. 10, 10).

Skaitome Šventajame Rašte, kad Jėzus Kristus, bū. damas ant žemės: „perėjo, geradarymas visiems“. | (Ap. D. 10, 38). Sutikęs aklą. tarė: Būk regis, ir tuojau regėjo. Atėjo į Petro namus, išgydė jo giminaitę nuo dru- gio. Pas Jairą jo dukterį prikėlė iš mirties. Betanijoje Lozorių, keturias dienas gulėjusį karste, prikėlė. Simo- no namuose Marijai Magdalenai nusidėjimus atleido...

Jeigu Kristus, kur tik nuėjo, gausiai dalijo savo ma- lones, tai ko mes galime iš Jo viltis, priėmę šv. Komuni- ją. Būdamas Švenčiausiame Sakramente, Jis ne kaip svetys ateina į mūsų namus, bet mumyse apsigyvena, kaip Patsai kad sakosi: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jon. VI, 57). „Aš atėjau, kad turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų“.

Negana to! šv. Komunijoje mes su Kristumi kuoar- čiausiai susijungiame: „Jei kas į sutirpintą vašką, —sa- ko šv. Kirilius, -- kitą vašką įpila, vienas su antru susi- - lieja; taip-pat, tarytum. kas Viešpaties Kūną ir Krauja priima, su Juo taip susivienija, kad Kristus— jame, o jis yra Kristuje“. )

„Mūsų kūnas, — anot šv. Kiprijono, — tampa tarsi Jo Kūnas, mūsų kraujas Jo Kraujas taip, kad žmogus, priėmęs šv. Komuniją, gali drąsiai sakyti su šv. Povilu: „Esu gyvas, tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus“ (Gal. 2, 20).

Iš to taip angšto mūsų susivienijimo su Jėzumi pareina visi šv. Komunijos vaisiai. Kristus stačiai sako: „Kas pasilieka manyje, ir aš—jame, tas neša daug vai- siaus“ (Jon. 15, 5). „Aš atėjau, kad turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų“.

ŠV. KOMUNIJOS VAISIAI. 75

Visuotinio Tridento susirinkimo nutarimu I. šv. Ko- munija yra dvasios penas, kurs maitina ir stiprina mūsų sielas, ir II. yra vaistas, kurs gydo mus nuo mažų ir ap- saugo nuo didelių nuodėmių. Peržiūrėkime šiandien šv. Komunijos vaisius.

I. Katalikų Bažnyčia pirmiausia moko, kad Šven- čiausias Sakramentas yra dvasiškas sielos maistas. Paro- dyti šitam švent. Komunijos vaisiui, Kristus įstatė Švenč. Sakramentą duonos ir vyno pavidaluose. Kas yra šiaip- jau penas žmogaus kūnui, tas sielai — Švenčiausias Sak- ramentas, dangiškoji duona. -

Kaip maistas palaiko kūno gyvybę, sveikatą, stiprybę, -— taip ir siela savo tvirtybei palaikyti — reikalinga maisto, kurs yra šv. Komunija. „Nes — anot Išganytojo: Dievo duona ta, kuri duoda gy- vybę pasauliui... Šita yra duona, nužengianti iš dangaus. kad kas jos valgys, nemirtų; kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius“ (Jon. 6. 33, 52). Ir nors kūnas mirs, tačiau siela nepražus amžinai, nes Švenč. Sakramentas palaikvs joje pašvenčiamąją Dievo malonę, kuria siela gyva.

Juo geresnis valgis, tuo labiaus jisai stiprina; kar- tais gana į žmogų pažvelgti, kad atspėtum, jog jis turi, kaip sakoma, gerą duoną. Švenč. Sakramentas, toji an- gelų duona, vertai priimta, ne tik palaiko žmoguje pa- švenčiamąją Dievo malonę, kuria siela gyva, bet dar ją daugina. Jei net mažiausias geras darbas, kurį mes dir- bame iš Dievo meilės, daugina mumyse pašvenčiamąja malonę, kaip turi spindėti mumyse pašvenčiamoji ma- lonė, kuomet Kristus, Dievo Sūnus, visokios malonės šal- tinis, apsigyvena mumyse?

Pažvelkite i dangaus žvaigždžių nesuskaitomą dau- gybę; visos gražiai mirguliuoja; bet vienos už kitas švie- sesnės. Gražios ir skaisčios yrz Viešpaties akyse visos sielos. esančios pašvenčiamojoje malonėj; bet Kristus visokių malonių davėjas, ateidamas į žmogų šv. Komu- nijoje, dar jį neapsakomai pagražina. „Tas kūnas, sako šv. Jonas Auksaburnis; gražina sielą, uždega ją ir pa- daro spindinčią, kaip auksas, ar ugnis... Kristaus krau- jas teikia sielai kilnumą ir gražybe““.

76 ŠV. KOMUNIJOS VAISIAI.

Siela, vertai priėmusi Švenčiausį Sakramentą, gali- ma sakyti: „auga išmintimi... ir malone pas Dievą ir pas žmones“ (I/uk. 2, 52); tarpsta joje tikėjimas, viltis ir meilė; kas sykis geriaus ji pažįsta Dievą; vis labiau Jame viltį deda, kas kartas karščiaus Ji myli, Jam ištikimiau tar- nauja; tampa kas kartą paklusnesnė, kantresnė, skai- stesnė, tobulesnė, šventesnė...

Nė vienas sakramentas nesupukšto taip Dievo mei- lės ir troškimo Jam pamėgti, kaip Švenčiausiasis Sa- kramentas. Persikelkime mintimis į pirmuosius krikš- čionybės amžius ir paklauskime save, iš kur apašialai | sėmė tokią meilę, dėl kurios jie visko išsižadėjo, by tik Kristų laimėtų (Pil. 3, 8)? Tą meilę, apie kurią įkvėp- tas šv. Povilas sakė: „Kristus yra man gyvenimas, ir mirtis man vra pelnas“ (Pil. 1, 21)? Dangaus mana sukūrė juose tą meilę, kad jau nebe jie buvo gyvi, bet gyvas juose buvo Kristus (Gal. 2,20).

Kas uždegė tokią meilę artimo pirmuose krikščio- nyse, kad ju visų buvo „viena širdis ir viena siela“ (Ap. D. 4, 32)? Kas juos privertė nebranginti žemės gėry- bių, kad jie visa turėjo išvien (Ap. D. 2, 44)? Kas pagaliaus jiems įkvėpė dorybių pilnumą, kad iš apašta- lų gavo šventųjų vardą?

Šv. Komunija buvo šaltinis, iš kurio pirmieji krikš- čionys sėmėsi sau dvasios gyvenimo malonių; nes, kaip skaitome Šv. Rašte: ,„Jie laikėsi apaštalų mokslo ir ben- dro duonos laužymo... Kasdien bažnyčioje imdavo valgi su džiaugsmu ir neklastinga širdimi“ (Ap. D. 2, 42—46).

Jei tat norite, kad jūsų sielos spindėtų pašvenčia- mąja Dievo malone. kaip brangus akmuo saulės spin- duliuose; jei trokštate, kad meilė Dievo ir artimo, kaip ugnis, degtų jūsų širdyse; jei rūpinatės visus savo pasi- elgimus apvalyti nuo savimeilės priemaišos, kaip karštis auksą kad valo. — eikite dažnai prie Dievo Stalo, valgy- kite ir gerkite iš visokių malonių šaltinio.

Šventa Komunija, vertai priimta, daugina taipgi su- stiprinamąsias Dievo malones: apšviečia žmogaus protą, stiprina jo valią. Kaip užtekanti saulė išblaško nakties tamsybes, teikia šviesą ir atgaivina visą gamtą, taip, ne- lyginant, Jėzus Kristus, Teisybės Saulė, priimtas Šven-

ŠV. KOMUNIJOS VAISIAI. 77

čiausiame Sakramente, apšviečia žmogaus protą, kad suprastų, matytų, kas yra gera, kas pikta; stiprina jo valią, kad gerai darytų, kad saugotųsi pikta.

Kuomet pranašas Elijas, bėgdamas nuo nuožmios karalienės Izabėlės, atėjęs tyran, nuvargęs, badu mirš- tąs užmigo, Viešpaties angelas atnešė jam duonos ir pa- žadino ji, sakydamas: „Kelkis, valgyk, nes tau lieka to- limas kelias“ (III Kar. 19, 8). Pavalgęs Elijas taip su- stiprėjo, kad keliavo keturias dešimtis dienų ir naktų be poilsio, kol atėjo ligi Horebo kalno.

Žmogus, kaip Flijas,.pavargsta kelionėje į dangiš- ką tėvynę, nebeturi vieko eiti išganymo keliu; tuomet Bažnyčia, Dievo siųsta, duoda jam Švenčiausį Sakra- mentą, dangišką duoną, sakydama: „Mūsų Viešpa- ties, Jėzaus Kristaus Kūnas tegul savo sielą sergi amži- najam gyvenimui“.

II. Visuotinis Tridento susirinkimas vadina šv. Komu- niją vaistu, kurs gydo nuo mažų nuodėmių ir saugo nuo didelių. Šit antrasis didesnis šv. Komunijos vaisius!

Kaipgi skaitlingos yra mažos mūsų nuodėmės, kų- rios, kaip kokios dulkės, kasdien teršia mūsų sielą? Šv. Komunijoje ateina pas mus Kristus, kaip „Dievo Avinė- lis, kurs naikina pasaulio nuodėmes“. Toje šv. Komu- nijos ypatybėje, šv. Ambroziejus matė priežastį kasdien priimti Šv. Sakramentą. „Kasdien aš turiu imti Kristaus Kraują, kad kasdien gaučiau nuodėmių atleidimą; ka- dangi aš kasdien nusidedu, reikalingas esu kasdien vai- sto nuo nuodėmių“.

Bažnyčia moko, kad gera, vertai priimtoji Komu- nija saugo mus ir nuo sunkių nuodėmių. Šv. Pranciš- kus Salezietis: -— „Kas dažnai ir maldingai eina prie Švenčiausiojo Sakramento, gauna tiek pagalbos ir jėgų, kad negeri jausmai ir pikti pageidimai, turintieji savyje mirtingus nuodėmių nuodus, nekenkia jo sielai, nes nega- limas daiktas, kad valgytų siela gyvenimo duoną ir žūtų nuo nuodėmės, kuri yra jo mirtis“.

Jei manęs paklaustumėt, kaip šv. Komunija saugo mus nuo tos didžiausios nelaimės, duočiau tokį atsaky- mą: Švč. Sakramentas, padaugindamas mumyse Dievo malones, slopina piktus kūno geidulius, teikia galios

78 ŠV. KOMUNIJOS VAISIAI.

spirtis prieš sugedusių žmonių ir piktosios dvasios pa- gundas, tarsi pavasario saulė, išblaško šalnas ir saugo pražydusias jautrias gėles nuo sunaikinimo.

Švenčiausias Sakramentas primena Kristaus mirtį. Šv. Povilas sako: „Kiek kartų jūs valgysite tą duo- ną... jūs skelbsite Viešpaties mirtį, iki Jis ateis“ (I Kor. 11, 26) teisti gyvų ir mirusiųjų; todėl su baime šalinasi piktosios dvasios, atminę Kristaus mirtį ant kryžiaus, per kurį sutrynė Išganytojas jų galybę. Dažniau todėl cikite Komunijos. kuriems piktoji dvasia drumzdžia šir- dies ramybę. „Šv. Komunija. — sako šv. Ignacas, — suturi šėtono galybę“. „Šv. Komunija tuos, kurie pir- ma buvo baikštūs, — anot šv. Jono Auksaburnio, — pa- daro liūtus; todėl dreba piktoji dvasia, matydama pa- raudonavusias jų lūpas nuo Kristaus kraujo“.

Šv. Kiprijonas rašo, kad pirmieji krikščionys, kurie turėjo iškentėti baisius persekiojimus už tikėjimą, kuo: dažniausiai eidavo prie Komunijos; čia įgydavo tiek stiprybės, kad ir galvas guldydavo, bet neišsižadėdavo tikėjimo; kai kurie net su savimi nešiodavosi Švenčiau- sį Sakramentą, kad, reikalui atsitikus, prieš kančias ga- lėtų pasistiprinti ta dangiška duona. Todėl ir jūs, kurie turite daug iškentėti nuo piktų žmonių, kurie veda jus piktan, nori atitraukti nuo Dievo, masina peržengti Jo įsakymus, kad lengviau pergalėtumėt jų pagundas, daž- niaus eikite prie Dievo Stalo.

Komunija, vertai priimta, mažina ir piktus kūno geidulius. Šv. Pranciškus Salezietis sako: „Daugiau, negu dvidešimties metų patyrimas mane kuoaiškiausiai įtikino, kaip didelė yra to dieviško Sakramento galy- bė atitraukti sieloms nuo pikta, nuo blogų papročių; su- tvirtint gerame... by tik ji priimtų su gyvu tikėjimu. maldingai ir sų prideramu širdies grynumu“. Todėl ir sako šv. Bernardas: ,Jei nejauti savyje tiek smarkaus palinkimo į rūstybę. pavydėjimą, paleistuvystę ir į ki- tus pageidimus, padėkok už tai Kristaus Kūnui ir Krau- jui; tas tatai Sakramentas stiprina (žmogų) ir išgydo pik - tas ligas“.

Švenč. Sakramentas labiausiai gydo nuo paleistu- vystės, nes Jis yra, kaip skaitome litanijoje: „išrinktų“

|

ŠV. KOMUNIJOS VAISIAI. 79

jų kviečiai ir vynas, kursai gimdo panas, didžiausia skaistybė, tekanti Dievo malonėmis“. Jis, tarytum, šal- tas vanduo, vėsina vidujinį karštį. Todėl nenuostabu, kad dvasiški rašytojai ragina eiti kuodažniausiai šv. Komu- nijos nekaltus, kad skaistybės nenustotų, ir atgailojan- čius už paleistuvystę, kad senas žaizdas užgydytų vynu, „kursai gimdo panas“. 2

Štai, Mieli Klausytojai; trumpai surinkti žymesni vaisiai šv. Komunijos, vertai priimtos. Teisingai gali- me pasakyti: Duoną iš dangaus Dievas davė mums, tu- rinčią savyje visokią saldybę. Pritaikysiu čia šv. Au- gustino žodžius, ištartus kitose aplinkybėse: ,„Skubinki- mės rinkti dangiškąją manna, nes ji turi savyje toki skonį, kokio kas trokšta. Jei nuliūdęs ir prislėgtas esi dėl savo nuodėmių, — guodžia tave, sakydama: sutrin- tos ir nužemtintos širdies neniekins; jei vertai linksmi- nies, — didina tavo linksmybę, sakydama: linksmin- kitės Viešpatyje ir džiaukitės, teisingieji; jei esi palin- kęs į rūstybę, —— suturės tave, sakydama: mokykitės iš manes, nes esu romus ir nuolankios širdies; jeigu esi vargšas, — nuramins tave, sakydama: „pakelia pavar- gėlį iš dulkių ir iškelia beturtį iš mėšlo“.

„Jei šiaušiasi tavyje puikybė, — imk tą Sakramentą: nusižeminusi Duona padarys tave nuolankų; jei ap- nyks tave godulystė, — valgyk dangiškąją duoną: ta gausi duona padarys tave duosnų; jei apsiaus tave kenksmingas pavydo ar. neapykantos oras, — valgyk dangišką duoną: ta meilės duona uždegš tavyje meilę; jei esi nesusivaldąs valgyme ir gėrime, — valgyk Kri- staus Kūną ir Kraują; tas numarintas Kūnas, girdytas tulžim ir uksumi, tave sulaikys susivaldymo ribose; jei gundo tave paleistuvystės nuodėmė, — priimk tą Sakra- mentą: jis padarvs tave nekaltą, kuklų“ (šv. Kirilius). Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas ta- vo sielą sergės amžinajam gyvenimui. Amen.

Prisiruošimas į šv. Komuniją.

„Teištiria žmogus pats save ir taip tevalgo tos duonos“ (I Kor. 11, 28).

Begaliniai — vaisiai kiekvienos, gerai priimtos šv. Komunijos. „Dėl ko vienok esti, kad iš tiekos šv. Komunijų katalikai taip maža teturi naudos ir nuolat daro tas pačias klaidas?“ -— klausia kardinolas Bona ir pats atsako: Tuo kaltas ne valgis, o jį priimančių prisi- ruošimas“. Kas džiova serga, nors gerą maistą valgo. ne ką jam padeda. ;

„Ar gali žmogus paslėpti ugnį savo antyje, kad ne- degtų jo drabužiai?“ — klausia Salemonas (Pr. 6, 27). „Mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd. 12, 29). Kristus ateina pas mus šv. Komunijoje, kad tą šv. ugnį užkurtų mūsų širdyse. „Atėjau į žemę siųsti ugnies, — sako Išganytojas, — ir ko gi norėčiau, jei ne to, kad kūren- tųsi“ (Luk. 12, 49).

„Kas per šėtoniškas darbas, — stebisi Vilgelmas Pa- ryžietis, — kad tarp didelės liepsnos mūsų sielos pasi- lieka šaltos Dievo meilėje!“. Būna tai dėl to, kad mes priimti Švenč. Sakramentą prideramai neprisiruošiame. Ugnis akies mirksnyje apima sausus medžius, o drėg- nus pamažu svilina; taip ir siela. gerai pasiruošusi prie | šv, Komunijos, užsidega meilės liepsnomis, 0 neprisi- rengusi, kaip reikiant, palieka šalta.

Šventieji dėl to turėdavo didelę naudą iš ašių šv. Komunijų, kad rūpestingai rengdavosi jas priimti; pri- imantys Švenč. Sakramentą, tie daugiau malonių gauna, kurie geriau pasiruošia. Kad jūsų Komunijos būtų vai- singos, šiandien sakysiu, kaip reikia ruoštis į Komuniją. Būtent, reikia eiti prie Dievo Stalo: I. su gryna sąžine. II. su gyvu tikėjimu, III. didele pagarba ir IV. karšta mei-

PRISIRUOŠIMAS Į ŠV. KOMUNIJĄ 8i

le. „Teištiria pats save žmogus, ir taip tevalgo tos duo- nos“.

I. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais, prieš dalinant Švenč. Sakramentą, išeidavo dijakonas ir įspėdavo žmones: „Kurie neprisiruošę priimti taip didelės pa- slapties, teeina šalin; kiti artinkitės su tikėjimu, pagar- ba ir meile!“ Iš to galite matyti, kaip rūpinosi Bažny- čia, kad kas, gink Dieve, nevertai nepriimtų Svenč. Sa- kramento.

Šventa Komunija, tai angelų duona, paskirta Dievo vaikams, kurios neleista, kaip sako Pats Išgany- tojas: „mesti šunims“ (Mor. 7, 27). Užtat persergi apaštalas šv. Povilas: „,Teištiria žmogus pats save, ir taip tevalgo tos duonos.. Nes kas valgo... nevertai, tas valgo... sau teismą, neatskirdamas Viešpaties Kūno“.

Kiekvienas, norįs eiti prie Komunijos, „teištiria pats save žmogus“, teperkrato savo sąžinę, ar ji laisva nuo sunkios nuodėmės. Laisvė nuo mirtingojo nusidėjimo tai nekaltybės rūbas, reikalingas norintiems dalyvauti nekalčiausio Avinėlio vestuvėse. Kurs be to nekaltybės drabužio drįstų prisiartinti prie Dievo stalo, pelnytųsi rūščią bausmę.

Dievas su juo taip pasielgtų, kaip Evangelijoje ap- rašytas karalius su žmogum, įėjusiu į karalaičio vestuves be iškilmingo rūbo. Paklausęs: „,Prieteliau, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?... — tarė kara- lius tarnams: Surišę jam rankas ir kojas, išmeskite jį laukan, į tamsybes; ten bus verksmo ir dantų grieži- mo“ (Mat. 22, 13).

Jėzus Kristus per paskutinę vakarienę pirma, negu “ davė apaštalams šv. Komuniją, mazgojo jų kojas. Šv. Petras tarė: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir ran- kas, ir galvą!“ Sako jam Jėzus: Kas nusiplovęs, nepri- valo daugiau, kaip tik kojas nusimazgoti; jis visas ne- suteptas“ (Jon. 13, 10). Tuo parodė, kaip. gryna turi būti sąžinė to, kas eina prie Švenč. Sakramento.

Tie Išganytojo žodžiai, — anot šv. Bernardo, — reiškia, jog priimti šv. Komunijai su didele nauda nega- na būti be sunkių nuodėmių, bet pravartu dar nusiplau-

Vad. sak., 6.

62 PRISIRUOŠIMAS Į ŠV. KOMUNIJĄ

ti kojos nuo prilipusių kelyje dulkių, tai yra: būti lais- vam nuo žemiškų palinkimų, kurie traukia žmogų nuo Dievo, riša pric žemės ir taip mažina šv. Komunijos vaisius.

Todėl, kada cinate prie Švenč. Sakramento, be mir- tingojo nusidėjimo, žiūrėkite, ar kartais neturite didelio prisirišimo prie kokios nors kasdieninės, mažos nuodė- mės. Tiesa, šv. Komunija, priimta su kasdiėniu, nedideliu nusidėjimu, nėra šventvagiška; bet neveda taip gausių vaisių, kaip imama visai gryna sąžine.

Buvo Šventųjų, kurie kasdien imdami Švenč. Sa- kramentą. kadien eidavo ir išpažinties; žinoma, saky- davosi ne sunkius nusidėjimus, nes tokių neturėdavo; bet apsivalydavo nuo kasdienių šio gyvenimo dulkių, kurių išvengt negalėdavo. Jūs gi už kiekvieną, nors ir mažiausią, nuodėmę sužadinkite bent gailestį, žadėki- te daugiaus jos saugotis, o jei galite, tai ir išpažinkite.

Perdaug vienok nebijokite visokių mažmožių, kaip antai: nekantrybės, apsileidimo maldoje; šv. Komunija dėl to nebus netikusi; bet, jei kas negalėtų nusiraminti, geriausia pasiklausti savo dvasios tėvo. Taip tat iš- tyrę patys save, jog turite gryną sąžinę, ramiai eikite prie Dievo Stalo. „Artinkitės su tikėjimu, pagarba ir“ meile“.

II. Prie šv. Komunijos eikite su gyvu tikėjimu! Ti-

kėjimas yra visumet reikalingas. „Be tikėjimo, — kaip sako šv. Povilas, — negalima patikti Dievui“ (Žyd. 11, 6). Bet ypač jis — reikalingas, einant prie Dievo Sta-

lo, kame viskas remiasi tikėjimu. Kūno akimis matai duonos pavidalą; tikėjimas gi tau parodys, jog tame pavidale vra tas Pats Kristus, Kurs gimė Betlėjaus kūtelėje, Kurs paskiau mokė žmones, darė stebuk- lus, Kurs kentėjo ir mirė ant kryžiaus, Kurs, iš mirties: atsikėlęs, įžengė dangun, Kurs iš ten ateis gyvų ir mirųu-- siųjų teisti...

Todėl, artindamies prie Švenč. Sakramento, suža- dinkite savyje gyva tikėjimą, kad, žiūrėdami į Šv. Ho- stiją, su apaštalu šv. Petru galėtumėt pasakyti: „Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mat. 16, 16). Sužadin- kite dar stipresni tikėjimą, negu kad matvtumėt savo-

PRISIRUOŠIMAS Į ŠV. KOMUNIJĄ 83

mis akimis, kad galėtumėt sakyti, kaip karalius šv. Liu- dvikas: „Akys mane gali apgauti; tikėjimas gi neapgaus“.

Mat, kuomet visi Paryžiaus gyventojai skubinosi bažnyčion pasižiūrėtų Švenč. Hostijos, kurioje apsireiš- kė Kūdikėlis Jėzus, ir kuomet prikalbinėta karalius, Šventasis tarė: „Tecina tenai tie visi, kurie abejoja; ma- ne tikėjimas moko, kad Jėzus yra Švenčiausiame Sakra- mente; taip tai tikiu, tarytum, matyčiau savomis aki- mis; pagaliaus, akys mane gali apgauti; tikėjimas gi neapgaus“.

Jeigu būtų sunku tai padaryti, mintimi statyk sau priėš akis šv. Tomą, kurs, apaštalams sakantiems, kad regėję Kristų iš mirties atsikėlusį, nenorėjo tikėti, kol pats išvysiąs jo rankose perdūrimo vietas, neįdėsiąs sa- vo rankos i atvertą Jo šoną. Kai Kristus apsireiškė šv. Tomui, ir tarė: „Įdėk čia savo pirštą, matyk mano ran- kas; ištiesk savo ranką ir įdėk į mano šoną; ir nebūk netikėlis, bet tikintis“, apaštalas, labai susigėdinęs savo netikėjimo, tarė: „„Mano Viešpats ir mano Dievas“. Jė- zus jam tarė: „Kadangi mane matei, Tomai, tu įtikėjai: palaiminti, kurie nematė ir įtikėjo“ (Jon. 20, 25—30).

Nenorėk matyti Kristaus žaizdų, bet, žiūrėdamas i Švenč. Sakramentą, parpuolęs ant kelių, su giliausiu ti- kėjimu tark: .„Mano Viešpats ir mano Dievas“. Tu ma- no Dievas, Kurs mane sutvėrei; tu mano Viešpats, kurs mane Švenč. savo Krauju atpirkai; tikiu, jog Tu esi Svenč. Sakramente, išpažistu ir garbinu Tave, kaipo Sutvėrėją, Išganytoją ir Teisėją; šit ateini pas manė, kad apdovanotum mane gausiomis savo malonėmis... Jei sw tokiu gyvu tikėjimu eisite prie šv. Komunijos, — Kristus, matydamas tai, pasakys: „Tavo tikėjimas dide- lis; tebūna tau, kaip nori“ (Mat. 15, 28).

III. Artinkitės prie Dievo Stalo „su pagarba“, die- vobaimingumu, didžiausiu nusižeminimu. „Nes Die- vas, — kaip sakė apaštalas šv. Petras, — priešinasi pui- kiems, nuolankiems gi duoda malonės“ (I. P. 5, 5). Tik pagalvokite: Kas jūs esate? Silpni sutvėrimai, menki žemės vabalėliai! Ką gi norite priimti? Dangaus ir žemės Karalių. savo Dievą, Kuriam angelai nuolat duoda garbę. be paliovos giedodami: „Šventas, Šventas, Šven-

84 PRISIRUOŠIMAS Į ŠV. KOMUNIJĄ.

tas Viešpats, Galybių Dievas; pilnas yra dangus ir že- mė Jo garbės“.

Žmogau! pajutęs, jog nevertas esi priimti Švenč: Sakramento, su didžiausia pagarba tark: Viešpatie, aš taip sunkiomis nuodėmėmis įrūstinau Tave; aš, kurio burnoje buvo nuolat apkalbos, keiksmai, negražūs žo- džiai; kurio širdyje viešpatauja neapykanta, rūstybė. pavydas; kurio rankose — neteisybė, skriaudos, artimo prispaudimas; kurio sąnariuose, kaip kirmėlės, vartos: pikti pageidimai; aš, taip suteptas, turiu prisiartinti prie Tavo Stalo, imti Švenčiausiąji Tavo Kūną ir Kraują „Viešpatie, aš nesu vertas, kad tu įeitum į mano širdį. bet tark tiktai žodį, o bus išgydyta mano siela“.

Kad šitaip nusižemintum, daryk taip, kaip elgėsi Evangelijoje aprašyti ligoniai — raupsuoti, kurie, jaus- dami Kristaus galybę, savo gi menkumą, sutiko Jį su didžiausia pagarba, — „sustojo atstu ir, pakėlę balsą. sakė: Jėzau, Mokytojau. pasigailėk mūsų“ (Luk. 17, 13). Ar, kaip anas raupsuotas, kurs, — „priėjęs, pagarbino Jį ir tarė: Viešpatie! jei nori, tu gali padaryti mane ne- suteptą“ (Mat. 18, 2). Statykite save vietoje muitininko, kurs meldėsi bažnyčioje, — „astu stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti i dangų, tik mušėsi į krūtinę ir sakė: Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui“ (Luk. 18, 13). Iš tiesų sakau jums: Kristus tars žodį. o bus išganytos jūsų sielos...

IV. Pagaliaus, prie Dievo Stalo „artinkitės... su meile“. Šv. Tomas Komuniją vadina „Meilės -sakra- mentu“. Vien tik iš meilės Išganytojas mums duoda savo Kūną ir Kraują; su meile ir mes Švenčiausį Sakra- mentą turime priimti. Užtat, eidami prie Komunijos supūkštykime kuokarščiausią meilę, sakydami: „Myliu Tave, Geriausias Jėzau! Mylių Tave visa širdimi; my liu Tave užvis labiaus ir noriu kaskart daugiau mylėti“.

„Mano vaikeliai! -— įspėja šv. Jonas, meilės apašta- las, — nemylėkime žodžiu, nė liežuviu, bet darbu ir tie- sa“ (I Jon. 3, 18). Kaip gi pažinti, ar tikrai mylime? Iš troškimo, su kokiu geidžiame priimti Švenč. Sakra- mentą. Kas labiau trokšta, tas daugiau ir myli. Pagal-

PRISIRUOŠIMAS Į ŠV. KOMUNIJĄ. 85

vokite, kas, eidamas prie Komunijos, iš širdies gali su Psal- mininku pasakyti: „Kaip briedis trokšta vandens šilti-' nių, taip trokšta mano siela Tavęs, o Dieve!“ (Ps. 41. 2) „Šventas Jo Kūnas. — sako palaimintas Jonas Avi- lietis, — reikia teduoti tiems, kurie jo trokšta“. „Per šventą pokilį, — anot Gersono, — vie tik alkani esti pa- sotinti“.

Užtat, artindamies prie Dievo Stalo, su didžiausia meile ir širdies karštumu. kalbėkite: ,„Mieliausias Jėzau! ateik kuoveikiausiai, ateik, dangaus Avinėli, nes mano siela geidžia tavęs; Tų mano širdies malonė ir linksmy-- bė; ateik pas savąjį, ateik į mano širdį, nes be Tavęs ne- begaliu gyventi; ateik, pažiūrėk, kaip mano siela Tavęs laukia, kaip nori Tave priimti. Štai regi, visaga- lis Dieve, kaip rengiasi Tau įtikti, taip didžiam Svečiui, taip maloniam Karaliui; šit, apsipylusi ašaromis, siunčia dangun savo dūsavimus, nekenčia nuodėmių ir trokšta grįžti prie Tavęs: šit, pakyrėjusi savo nusidėjimuose, puola prie Tavęs, apkabina brangiausias Tavo kojas. glaudžiasi prie Tavęs ir iš širdies gilumos šaukia: Ateik, grįžk, mano Numylėtasis, mano Malonė, mano Links- mybė! ateik, mano saldžiausias Jėzau! tegul Tave pa- matau ir priimu, 0 už visą sutvėrimą būsiu laimingesnis.

a * *

Taip, Mieli Klausytojai, ruoškitės, eidami prie Švenč. Sakramento! Tokius jausmus žadinkite savyje liz-pat valandos. kol išgirsite varpelio balsą, skelbiantį, kad tuoj bus dalinama šv. Komunija. Kuomet gi ku- nigas, atsigręžęs į jus, rodys Išganytoją, nors paslėptą duonos pavidale, sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis, Kur- sai naikina pasaulio nuodėmes“... jūs su didžiausiu nu- sižeminimu tarkite tris kartus: „Viešpatie, aš nesu ver- tas, kad Tu ieitum į mano širdį, bet tark tiktai žodį, o bus išganyta mano siela“. Paskui, priėję prie Dievo Sta- lo, ramiai laukite, kol kunigas įdės jūsų burnon Šven- čiausį Sakramentą....

Jei taip, Klausytojai, priimsite šv. Komuniją, toji angelų duona jus — „apgins nuo visų priešų, kurie ap-

56 PRISIRUOŠIMAS Į ŠV. KOMUNIJĄ.

gulę veda jus į pikta: ta dangiška dovana užgesins ju- 'myse piktus kūno geidulius, užlies ugnį nedorų jūsų no- rų, suteiks jums kantrybės, Dievo ir artimo meilės, tikro nusižeminimo ir kitų dorybių malones; sutvarkys visą jū- sų gyvenimą, pririš prie Dievo šiame pasaulyje, o jums mirus, nuves į amžinas linksmybes, į dangiškas vestu- ves, kur Dievas yra savo išrinktųjų šviesa, penas ir linksmybė per amžius“. Amen.

Padėka, priėmus Švenč. Sakramentą.

„Kuo aš atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką jis yra man suteikęs“ (Ps. 115, 12).

„ Kai Kristus penkiais duonos kepalėliais pasotino penkis tūkstančius žmonių, visi buvo nustebinti taip aiškiu stebuklu. Minia, sužavėta Jėzaus duosnumu, no- rėjo uždėti Jį savo karaliumi; bet Išganytojas pasišali- no. Kada rytojaus dieną vėl jį surado, tarė jiems. Jėzus: „Jūs manes ieškote ne kad matėte stebuklų, bet kad valgėte duonos ir buvote pasotinti. Darbuokitės ne dėl žūnančio valgio, bet dėi pasiliekančiojo amžinam gyve- nimui“ (Jon. 6, 26), turėdamas omenyje šv. Komuniją.

Kas suskaitys visas nuostabias paslaptis, kurios tilpsta Švč. Sakramente? Kas mokės tinkamai įver- tinti? „Šv. Eucharistija, sako šv. Tomas Villanvietis, yra didžiausias visų stebuklų, kuriuos Kristus yra padaręs; jai tinka psalmininko pranašavimo žodžiai: „Padarė savo stebuklų paminklą Viešpats maloningas ir gailestingas: jis davė maisto tiems, kurie jo bijo“ (Ps. 110, 4). Ar gi mes, atsiminę, kad pas mus ateina šv. Komunijoje Die- vo Sūnus, nustebę iš baimės nesušuksime: „Išeik nuo manęs, Viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas“ (Luk. 5, 8).

Bet Išganytojas nori pisilikti mūsų širdyse. Todėl mes turime su didžiausia meile ir pagarba Viešpačiui padėkoti už malonų mūsų aplankymą. Tai didžiausia mūsų pareiga, mums be galo svarbi, labai naudinga. Gausūs šv. Komunijos vaisiai priklauso nuo to, kaip mes elgiamės, priėmę Švč. Sakramentą. Šiandien pasikalbė- sime apie mūsų elgesi po šv. Komunijos; pasakysiu: I. apie padėkos reikalą, priėmus Švč. Sakramentą, ir 1I. kaip turite Dievui dėkoti už ta šventą dovaną.

85 PADĖKA, PRIĖMUS ŠVČ. SAKRAMENTĄ.

I. Kai karalius Saliamonas pabaigė statyti bažny- čią ir joje pastatė Sandoros Skrynią, iš dangaus nužen- gė ugnis ir sunaikino prirengtąsias aukas; Viešpaties majestotas pripildė visą bažnyčią; žmonės, išvydę tą stebuklą, parpuolė ant veidų ir, garbindami Dievą, dė- kinga širdimi šaukė: „Malonus yra Viešpats, nes am- žiams patenka jo gailestingumo“ (II Par. 7).

Didesnis be palyginimo Dievo gerumo stebuklas atsitinka prie šv. Komunijos. Kitados Viešpats įėjo puikiausion bažnyčion; o dabar apsirenka sau| butą men- koje žmogaus širdyje; Saliamono bažnyčią pripildė švie- sus debesis, Viešpaties aplankymo ženklas; žmoguje ap- sigyvena Jėzus Kristus, dangaus ir žemės Karalius; to- dėl turime didesnę, negu žydai, priedermę, dėkoti Jam už malonų apsilankymą.

„Kas, priėmęs Švenčiausį Sakramentą, tuojau be pa- dėkos išeina iš bažnyčios, labai nedailiai elgiasi“, — sa- ko šv. Jonas Auksaburnis. Jei kas, pakviestas pas koki didelį poną, pavalgytų, atsigertų ir, nė galvos nelinkte- lėjęs namų šeimininkui, išeitų sau, juk patys pasakytu- mėt, kad tai neraguotė. Dar negražiau darote jūs, kurie “ atėję prie Dievo Stalo, valgote savo Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują ir. pasisotinę tuo dangišku pe- nu, kuogreičiausiai išeinate iš bažnyčios, grįžtate prie kasdieninių reikalų, nė valandėlės nepasimeldę.

„Dristų sakyti, — rašo šv. Augustinas, — jog Patsai Dievas, nors visagalis, daugiau duoti negalėjo; nors be galo išmintingas, daugiau duoti nemokėjo; nors turtin- giausias, daugiau ko duoti nebeturėjo“. Ir tu patsai, prieš priimant Švenčiausį Sakramentą, sakei: „Viešpa- tie, aš nesu vertas, kad tu įeitum į mano širdį“... O priėmęs šv. Komuniją, visa tai užmiršti, nė žodžiu ne- atsigerinęs Dievui ųž tą šventą dovaną, eini sau. Skaitome Šventajame Rašte, kad Jūdas, priėmęs. Švenčiausi Sakramentą, tuojau išėjo iš susirinkimo. „Klausykime visi, — sako dėliai to šv. Jonas Auksabur- nis, — gal kam pasirodys tai perrūsta,ką pasakysiu; bet; žiūrėdamas į daugumos apsileidimą, turiu sakyti: Jūdas, pavalgęs paskutinę vakarienę. nepasiliko drauge su ki- tais, bet patsai vienas atsikėlė ir išėjo. Jo pavyzdį seka

PADĖKA, PRIĖMUS ŠVČ. SAKRAMENTĄ. 89

visi lie, kurie išcina be padėkos“. Nė vienas nenorite Jūdo pėdomis eiti; todėl po šv. Komunijos nors valan- dėlę pasimelskite, pasilikę bažnyčioje.

Pirmas bertainis, priėmus Švenč. Sakramentą, Šven- tųjų laikomas brangiausiu ir saldžiausiu gyvenime. ,„Po šv. Komunijos, sako šv. Alponsas; niekad neprivalome apleisti padėkos; maldingi jausmai, kuriuos prie tam sužadiname, turi daug didesnę Dievui vertę, negu kiti; nes jų vertė padidinta per esimą Kristaus, kurs yra susi- vienijęs su siela“. Nurodęs malonės ir palaimos gausybę, kuria esti pripildoma dėkinga širdis, Šventasis vaitoda- mas priduria: „Kokius malonės turtus praranda tie, ku- rie po šv. Komunijos nesirūpina jos maldauti“.

Nėra maldos Dievui meilesnės ir mums naudinges- nės už padėką, priėmus Švenčiausį Sakramentą. Dau- gelis mokytų dvasiškų rašytojų sako, jog, kol esti mu- myse Švenčiausio Sakramento pavidalai, tol šv. Komu- nija daugina mumyse Dievo malonę, jei tik siela, tin- kamai elgdamasi, save į tai priruošia. Popiežius Euge- nijus IV stačiai sako, jog, kaip šiaip jau valgis kūną, taip ir šv. Komunija sielą stiprina, mažiaus ar daugiau sulig tuo. kaip elgiasi Ją priėmusieji.

Todėl dievobaimingi, šventi žmonės, priėmę Šven- čiausį Sakramentą, rūpinasi kuoilgiausiai pasimelsti pasikalbėti su Kristumi, atėjusiu pas juos šventoje Komu- nijoje. Palaimintas Jonas Avilietis po Komunijos mels- davosi dvi valandi; šv. Aloyzas Gonzaga tris dienas reng- davosi prie Komunijos, o tris — dėkodavo Dievui, priėmęs Švenčiausi Sakramentą.

Tėvas Baltazaras Alvarėzas dažnai sakydavo, kad turime labai branginti laiką po šv. Komunijos, įsivaiz- duodami sau, tarsi girdėtumėm iš Paties Kristaus bur- nos tuos žodžius, kuriuos Jis ištarė kitados savo moki- niams: „Mane ne visumet turite“ (Mat. 26, 11).

Šv. Teresė sako: „Jėzus tuomet esti sieloje, kaip gailestingumo soste, ir pasiryžęs jai suteikti savo malo- nės, tardamas: — Ko nori, kad tau padaryčiau?“ — Tarsi sakytų: Siela vargše! Aš atėjau, kad padaryčiau tave laimingą; kad suteikčiau tau gausių savo malonių; sakyk tiktai, ko nori, -— gausi...

90 PADĖKA, PRIĖMUS ŠVČ. SAKRAMENTĄ.

Ar gi jūs nieko nepaprašysite, nepasikalbėsite su savo Svečiu? Stebitės malonumu karaliaus, kurs lanko savo valdinius ir teikiasi su jais kalbėtis; žmogus nedrį- sta pasišalinti, kol karalius nori šnekėtis. Nebūkite ne- mandagūs! Pasielkite bent taip, kaip žmonės daro, su- sitikę su žemės valdovais.

Štai Kristus. dangaus ir žemės Karalius, ateina pas jus šventoje Komunijoje. noromis klausosi jūsų kalbos. Argi jūs, netarę nė žodžio, bėgsite prie kasdieninių rei- kalu? Ne, jūs neišeisite iš bažnyčios tuojau, priėmę Švenčiausi Sakramenią; jūs Kristui padėkosite už Jo ge- rumą. pasiskųsite savo vargais, negalėmis, paprašysite reikalingų malonių...

II. Priėję prie Komunijos, pamažu kelkitės nuo Dievo Stalo, nueikite kur nors šalin ir, atsiklaupę taip elkitės, tarytum bažnyčioje nieko nebūtų, kaip tik jūs ir Kristus. Nėra geras paprotys, kaip tai kai kurie da- ro, tuojau po šv. Komunijos melstis iš knygos. Geriau- sia praleisti nors keletą valandėlių, besikalbant su Jė- zum, kurs yra jūsų širdyse, ir žadinant šventus jausmus.

Tėvas Segneri sako, jog tinkamiausias sielos jaus- mas po Komunijos, tai didelis nusistebėjimas, pagalvo- jus, kad karalių Karalių, viešpačių Viešpatį, patį Dievą turi savyje!.. Kaip tat atsitiko? Ar tai tiesa? Gal taip tik atrodo? Pas mane, menką sutvėrimą, teikėsi ateiti Patsai Dievas, mano Sutvėrėjas ir Atpirkėjas!?...

Kada Švenčiausioji Panelė aplankė šv. Elžbietą, to- ji. nustebusi „sušuko didelių balsu.. Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina, ateina pas mane?“ (Luk: 1, 43). Pas tave, žmogau. šv. Komunijoje ateina ne Marija, bet Pats Jėzus Kristus, Kurs sėdi dešinėje Dievo Tėvo Vi- sagalio. Todėl stebėdamasis tark: „Iš kur man ta di- delė malonė. kad mano Dievas atėjo pas mane“. Ste- bėkis su Dovidu: „Viešpatie, kas yra žmogus, kad tu jį atsimeni, arba žmogaus sūnus, kad jį lankai?!“ (Ps. 8, 5).

Norėčiau Tau padėkoti, bet ką pasakysiu aš, men- kas sutvėrimas? Koki užmokestį duosiu Dievui už tai, kad, apdovanojęs mane daugybe malonių, atidavė man Patsai Save? „Kuo aš atsilyginsiu Viešpačiui už visa,

PADĖKA, PRIĖMUS ŠVČ. SAKRAMENTĄ. 91

ką jis yra man suteikęs?“. Matydamas, kad pats ne- mokėsi tinkamai padėkoti, tark Marijos žodžiais: ,,Ma- no siela garbina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Die- vuje, mano Išganytojuje. Nes jis pažvelgė į savo tarnai- tės žemumą. Štai nuo dabar visos kartos vadins ma- ne palaiminta. Nes didžių dalykų padarė man Galin- gasis, kurio vardas šventas. Jo gailestingumas nuo kartos į kartą tiems, kurie Jo bijo“ (Luk. 1, 46—50).

Šauk talkon visas savo sielos pajėgas psalmės žodžiais „Ateikite, džiaukimės Viešpačiui, linksmai šaukime Die- vui, mūsų Gelbėtojui. Pasitikime Jo veidą šlovinimu ir linksmai šaukime Jam psalmėmis; nes Viešpats — di- dis Dievas ir didis Karalius ant visų dievų. Nes Jo ran- koje visos žemės ribos ir kalnų aukštybės. Nes Jo jū- ra, ir Jis padarė ją ir sausumą sutvėrė Jo rankos. Atei- kime, pagarbinkime ir parpulkime ir verkime Viešpa- ties akivaizdoje, Kursai mus padarė, nes Jis Viešpats. mūsų Dievas. o mes Jo žmonės“... (Ps. 94). Sujunk sa- vo balsą su angelais, giedančiais be paliovos: „Šventas, Šventas, Šventas Galybių Dievas; pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės“.

Taip pagarbinęs Dievą, klausk toliau, ko Jis iš ta- vęs, žmogau, nori. Kada Sauliui apsireiškė Jėzus, — „drebėdamas ir nustebęs, jis paklausė: Viešpatie, ko . nori, kad daryčiau?“ (Ap. D. 9, 6). Taip pat ir tu, jaus- damas savyje Kristų, klausk: ,„Viešpatie, ko nori, kad daryčiau?“ Savo širdies gilumoje išgirsi atsakymą: ,„Ma- no sūnau, duok man savo širdį; ir tesilaiko tavo akys mano kelių“ (Pr. 23, 26). „Kurs visas mums atsi- davė, — sako šv. Bernardas, — prašo iš mūsų visos šir- dies, tai yra: kad mes Jį mylėtumėm“. Užtat sakyk giesmės žodžiais: ,„Maloniausias Jėzau, Tu man didžiai brangus; tegul mano širdis bus Tau antras dangus“.. Atiduodu Tau ne tik širdį, bet kūną ir sielą, mintis, žo- džius ir darbus; visa, ka turiu ir kas esu; tegul bus ma- loni Tau mano auka...

Bet gal tavyje viešpatauja nė vienas piktas palin- kams: puikybė, godumas, paleistuvavimas, pavydas, rū- stumas?... Jei visas atsiduodi Kristui, turi savyje panai- kinti visa tai, kas Jam nepatinka. .„Kas po šv. Komu-

92 PADĖKA, PRIĖMUS ŠVČ. SAKRAMENTĄ.

nijos nevaldo liežuvio, — pasakė vieną kartą Kristus šv. Gertrūdai, — drįsta šnekėti tuščias, melagingas, šlovę plėšančias, begėdiškas kalbas, tas taip elgiasi su Vieš- pačiu Dievu, kaip kad akmenį blokštų į savo svetį, kurs atėjo į jo namus“. Užtat, atsiduodamas Kristui, žadėk Jam nebegrįžti niekad į savo piktųs papročius.

Kada trys karaliai, pagarbinę Kūdikėlį Jėzų, apdo- vanoję Jį auksu, smilkalais ir myra, rengėsi atgal į ke- lionę, Dievas liepė jiems grįžti kitais keliais. Ir tu, apdovanojęs Kristu gerų pažadėjimų auksu, karštos

maldos smilkalais, nuodėmių išsižadėjimo myra, — ga- lėsi grįžti namo; bet nebevaikščiok savais keliais. ,,Ma- "no sūnau, — sako Viešpats, — duok man savo širdį, ir

tesilaiko tavo akys mano kelių“. Jei ligšiol vaikščiojai nuodėmių keliais, dabar eik dorybių takais.

Užtat pirmiau, negu apleisi bažnyčią, nutark, ko- kiais keliais žengsi, kokių vengsi. Nuspręsk, kaip kal- bėsi kasdienines maldas, kaip eisi savo luomo pareigas, kaip elgsies su tėvais, vaikais, samdininkais, kaimynais, valdininkais, kaip atliksi priedermes valsčiui, valstybei, bažnyčiai... Kaip vaikščiosi šventadieniais į bažnyčią, klausysi šv. mišių, pamokslų, kaip dažnai eisi šv. sa- „kramentų... Kaip saugosies smuklių, girtuoklystės, kaip ' vengsi šventvakariais negerų sueigų, vakaruškų, šokių, nepadorių kalbu, dainų, begėdiškų pasielgimų, plikų madų?... Kuriuos skaitysi laikraščius, kurių nė į rankas neimsi?... Už ką rinkimuose balsuosi, už Kristų, ar už Barabą?... -

Numanydamas savo silpnybę, nepasitikėdamas sa- vo pajėgomis, maldauk: „Brangiausias mano Viešpatie! didžiai esu silpnas ir nusikaltęs; dabar mąstau vien tik apie Tavo gerybę: bet, po valandos, pagrįžusiam namo, prie savo darbų ir vargų. duok kantrybės ir stiprybės, kad vėl nesugrįžčiau į nuodėmes. Labai trokštu pasi- taisyti; bet jaučiu, Tau mane apleidus, neužteks man vieko savo sielai pakelti; taip man jaučiant savo silp- numą, girdžiu sieloje linksminanti ir malonųjį Tavo bal- są: „Ko geidi, kad tau padaryčiau?“ — ir puolu kniūpš- čias po Tavo kojų, šaukdamas: Viešpatie, Viešpatie! pa-

PADĖKA, PRIĖMUS ŠVČ. SAKRAMENTĄ. 93

daryk mane gerą, dorą, drąsiai kovojantį su piktais sa- vo palinkimais“... 1

„Išeinu dabar iš bažnyčios, o mano Jėzau, bet Ta. vęs, Jėzau, niekad neapleisiu; būk Tu visados, visame ir visur prie manęs ir primink man visados visa gera. ką tu man šiandien ir taip dažnai jau parodei; pri- mink man ir tai, ką šiandien aš Tau, Viešpatie, pažadė- jau; stiprink mane tai vis laikyti ir vykdyti; o Jėzau, pa- silik prie manęs ir gelbėk mane visame; "Tau vienam noriu nuo šios dienos tarnauti, su Tavimi vaikščioti. Tavęs daugiau neberūstinii, Tavyje noriu gyventi ir

mirti“. *

+ *

Mieli Klausytojai! jei taip elgsitės, priėmę Švenčiau- sį Sakramentą, tai jūsų Komunijos bus ir Dievui malo- nios, ir jums patiems išganingos. Nebūkite lengvamin- čiai, šalti, abejingi tai kilniausiai dieviškosios meilės paslapčiai; bet, priėmę Švenč. Sakramentą, privalote ne- užmiršti, kad turite savyje dangaus ir žemės Karalių, vi- sokios malonės ir palaimos Davėją; ta mintis privers jus taip elgtis, kaip Išganytojui patinka; tuomet patys patirsite, kokie malonių turtai suteikiami šv. Komunijos. vertai priimtos. Gaivinkite tas mintis nuo vienos Ko- munijos lig kitos; tuokart įvyks Bažnyčios žodžiai, ku- riuos kunigas, paduodamas Švenčiaus: Sakramentą. kiekvienam sako: „Mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus Kūnas tegul tavo sielą sergi amžinajam gyvenimui“. Amen.

Šventvagiška Komunija.

„Kas nors valgo tą duoną... nevertai, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“(I Kor. 11, 27).

Kad šventa Komunija būtų išganinga, vestų gausių vaisių, reikia prie jos gerai prisiruošti, priėmus ją tin- kamai elgtis; o kad nebūtų pragaištinga, priimti bent su gryna sąžine, laisva nuo mirtingosios nuodėmės. To- dėl, kas turėdamas sąžinę suteptą nors vienu sunkiu nu- sidėjimu, drįstų eiti prie Dievo Stalo, — priimtų šv. Ko- nuniją šventvagiškai.

Apie tokį sako šv. Povilas: „Kas nors valgo tą duo- ną... nevertai, tas bus kalias Viešpaties Kūnu ir Krauju“. Ir įspėja tas pats apaštalas: „Teištiria žmogus patsai sa- ve, ir taip tevalgo tos duonos... Nes kas valgo... nevertai, tas valgo sau teismą... neatskirdamas Viešpaties Kūno“ (I Kor. 11, 27—29).

“ Yra žmonių, kurie tyčiomis, iš baimės ar iš gė- dos išpažintyje užslėpę sunkią nuodėmę, ar visai be gai- lesčio, ar be jokio noro pasitaisyti atlikę išpažintį, gavę šventvagiškai išrišimą, eina prie Dievo Stalo, valgo tą Viešpaties duoną nevertai, kalti tampa Viešpaties Kū- no ir Kraujo išniekinimu, pelnosi sau rūstų Dievo teis- mą.

Norėčiau visai neminėti šito liūdno dalyko; bet ne- retos šventvagiškos Komunijos neleidžia jo nutylėti; priešingai, verste verčia sakyti, įspėti, gąsdinti. Todėl paklausykite, sakysiu: I. Kaip— baisi nedorybė šventva- giška Komunija ir II. kaip baisias užtraukia bausmes.

I. Aš negaliu rasti tinkamų žodžių, kaip reikiant, išreikšti visam šventvagiškos Komunijos biaurumui: paaiškinsiu tai palyginimais. „Ką pasakytum apie tokį

ŠVENTVAGIŠKA KOMUNIJA. 95

žmogų, kursai Švenč. Sakramentą drįstų paimti purvi- nomis rankomis? -— klausia šv. Augustinas. — Tai būtų bedievystė, kurią atsiminus ir ne dievobaiminga širdis turi drebėti; tačiau nė joks purvas nėra taip biaurus Viešpaties akyse, kaip nuodėmė. Kas, padaręs nusidėji- mą, turėdamas negryną sąžinę, drįsta priimti Švenč. Sa- kramentą, tarsi spiauna veidan Išganytojui. mindžioja Kristų kojomis ir Jo Kraują lieja“.

Toksai žmogus, — anot Šventųjų Tėvų betariant, — tai antras Judas; nes, einąs šventvagiškai prie Švenčiau- sio Sakramento. elgiasi taip-pat, kaip išdavėjas per pas- kutinę vakarienę. Kristus tuokart apaštalams tarė: „Iš tikrųjų, sakau jums, vienas iš jūsų mane išduos“. Apa- štalai, nebepasitikėdami savimi „labai nuliūdę, ėmė kiekvienas klausti: Ar gi aš, Viešpatie?“ Ir Judas, nors gerai žinojo, kad už tris dešimtis sidabrinių prižadėjo žydams Kristų išduoti, tačiau prisiartinęs taipgi tarė: „Argi aš, Mokytojau“, išdavėjas? (Mat. 26, 22—25), o priėmęs Švenčiausį Sakramentą, nuėjo tiesiai pas žydus.

Keno širdis nejaučia švento pasibiaurėjimo, žiū- rint į tą baisų Judo veidmainiavimą? Taip-pat veid- mainiauja kiekvienas šventvagis, Judo mokinys; nes, ka- da kiti žmonės, jausdami save nevertais Švenčiausio Sa- kramento, su šventa baime artinasi prie Dievo Stalo, — jis drąsiai ima Švenčiausią Išganytojo Kūną ir Kraują savo sutepton burnon ir tarsi klausia dar: „Ar gi aš, Mo- : kytojau“, išdavėjas, nevertas prie Tavęs prisiartinti, Ta- vęs priimti, kaip ir kiti?

Kurs daro šventvagystę, priimdamas Komuniją, tas elgiasi taip-pat, kaip Judas Alyvų darželyje. Kad nesu- prastų, pabučiavimu Judas Kristų išdavė žydams; nes „buvo davęs jiems ženklą, sakydamas: Kurį pabučiuosiu. tai jis, tą nutverkite (Mat. 26, 48). Ir šventvagis apsi- meta mylįs, klaupiasi, mušas į krūtinę, tarsi gerbia Kri- stų. „O biauri veidmainystė! — šaukia šv. Jonas Auk- saburnis, — rodos, duoda Išganytojui garbę; tuo tarpu. kiek galėdamas, Jį mirtinai įžeidžia“, užgauna Jam širdį. atnaujina Jo skausinus; anot Šv. Tėvų betariant: „Kaltas lampa Kristaus žudymu“, kaip anie žydai, kurie Jėzų kankino ir Kalvarijos kalne prikalė prie kryžiaus...

96 ŠVENTVAGIŠKA KOMUNIJA.

„Taip, be abejonės. — sako Tertulijonas, — priimti nevertai Komuniją, ir antrą kartą žudyti Jėzų Kri- stų -— nėra jokio skirtumo“. Kitas Bažnyčios rašytojas | taip išsireiškė: „Žydai išniekino Jėzaus Nazariečio Kūną. kai Jį kalė prie kryžiaus; išniekino Jo Kraują, kada Jį ant žemės išliejo, nuožmiai bausdami Tą, Kurį laikė bausmės vertu. Jūs darote panašią šventvagystę, kuo- met nevertai priimate Kristaus Kūną ir Kraują; jūs tai išniekinate ir visa tai darote Jėzui Kristui, tarytum jo ne- pažintumėt, nepripažintumėt Jo šventumo ir vertės“ (Bossuet).

Šventvagiai daugiau daro, negu žydai. Tie, kurie Kristų nužudė, nežinojo, kad Jėzus Dievo Sūnus. ,,„Nes.— anot Šventojo Rašto, — jei jie būtų pažinę, niekumet ne- būtų garbės Viešpaties prikalę ant kryžiaus“ (I Kor. 2, 8). Todėl Išganytojas meldėsi už juos, sakydamas: „„Tė- ve! atleisk jiems, nes nežino, ką darą“ (Luk. 23, 34). Tuo tarpu katalikai tiki, kad Švenčiausiame Sakramen- te yra tikras Kūnas ir Kraujas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, drįsta vienok nevertai Jį priimti, tapti kalti Viešpaties Kūnu ir Krauju.

Kada Judas per paskutinę vakarienę šventvagiškai priėmė Švenčiausi Sakramentą, Kristus, su didžiausiu širdies skausmu tarė apaštalams: „Jūsų vienas yra vel- nias“ (Jon. 6, 71). Ar girdžiate, katalikai? Kristus vel- niu vadina šventvagį! Šventvagiška Komunija — tai piktosios dvasios darbas. Užtat nenuostabu, kad Šven- tieji nieko taip nebijojo, kaip nevertai priimti Švenč. Sa- kramentą, nes, anot šv. Jono Auksaburnio, ta nuodėmė yra „biauriausia“.

II. Juo didesnis nusidėjimas, tuo didesnė bausmė iš. tiks už jį nusidėjėlį. „Deja, tam žmogui, kurio žmogaus Sūnus bus išduotas. — sako Kristus Judui, — geriau būtų tam žmogui, jei jis nebūtų gimęs“ (Mat. 26, 24). Dar ant žemės begyvenant, Dievas šventvagiui siunčia įvairias bausmes, kurias toliau paminėsiu

Judas pirmas priėmė nevertai Komuniją. Žinote kas jam atsitiko? „Pasikoręs pusiau perplyšo, ir visi jo vidu- riai išėjo“ (Ap. D. 1, 18). Praėjo kiek metų, krikščionių skaičius padidėjo įvairiuose miestuose; Korinte buvo

ŠVENTVAGIŠKA KOMUNIJA. . 9

negerų žmonių; pasitaikydavo šventvagiškų Komunijų Apaštalas šventas Povilas, įspėdamas klystančius, pa- rašė du raštu. Viename nurodo, jog daug tarp jų silpnų, ligonių, daug žuvo nuožmia mirtim, ir stačiai sako, kad visa to priežastis yra šventvagiškos Komunijos.

Nesakau, jog visos nelaimės, ligos, netikėtos mirtys vra Dievo bausmė už nevertas Komunijas; bet, atminęs Judo nusižudymą, perskaitęs apaštalo žodžius: „Todėl daug jūsų tarpe ligonių ir neįgalinčių ir daugelis užmin- ga“ (Kor. 11. 30), paklausęs Šv. Tėvų, kurie sako, Dievas tokiomis bausmėmis plakąs už nevertas Komunijas, tu- riu su šv. Jonu Auksaburniu įspėti — „saugotis, nes ne- maža bausmė laukia tų, kurie nevertai priima“ Švenčiau- sį Sakramentą.

Šv. Povilas rašte. Korintiečiams primena, kad savo mokslą jis gavęs iš Viešpaties Jėzaus: „Aš ėmiau iš Viešpaties, ką ir jums padaviau“ (I Kor. 11, 23); toliau taip rašo: „Kas nors valgo tą duoną... nevertai, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“; o kad išvengtų taip baisios kaltės, priduria: ,„Teištiria žmogus pats save, ir taip tevalgo tos duonos... Nes kas valgo... nevertai, tas valgo sau teismą“.

Girdėjote jau ne sykį tuos apaštalo žodžius, bet ar juos gerai suprantate? Nežinau, ar kitais žodžiais aiš- kiau galima tas dalykas išreikšti. Šventas Povilas sako: Kas nevertai priima Švenč. Sakramentą, valgo sau teis- mą: Suvalgo jo sprendimą. Teismo nutarimas, žodžiais paskelbtas, galimas atšaukti; ant popierio parašytas, — iš- trinti; bet, kada kas teismo sprendimą suvalgo, jis lyg per- eina į jo kūną, kraują ir gislas; tada jo nuo to žmogaus atskirti nebegalima, tik Dievo gailestingumo stebuklas ji tegali panaikinti.

Štai dar viena šventvagiškosios Komunijos pasekmė, kurios prie kitų nuodėmių nemini Šventasis Raštas. Judas, nors ir pirmiau nešiojo nuodėmę savo širdyje, tarnavo piktai dvasiai. tačiau velnias jame nebuvo dar „apsigyvenęs; o kai nevertai priėmė Švenč. Sakramentą, piktoji dvasia ji visai pavergė. Aiškiai pastebi tai Evan- gelija, kad ..po kąsnelio šetonas įėjo į ji“ (Jon.13, 27). Taip ir su šventvagiu esti.

Vad. sak., 7.

98 ŠVENTVAGIŠKA KOMUNIJA.

Dėl šventvagiškos Komunijos pakliūva žmogus į velnio valdžią. Dievas atima jam gausesnes savo malo- nes; protas apanka, širdis sukietėja, nebejaučia šventva- gis sąžinės graužimų. Ne keno nebesuturimas brenda kaskart giliaus į naujus nusidėjimus; kame ir kaip pasi- baigs ta ilga nedorybių grandinė, kurią pradėjo bloga Komunija, vienas Dievas težino. Vienas bedievis taip yra išsitaręs: „„Drįsk priimti vieną kartą šventvagiškai Ko- muniją, —nebebijosi jau nieko“.

Kaip stabo ištiktasis nebegali pasivaldyti, taip ir šventvagiui beveik negalimas daiktas pakilti iš savo- nedorybių; dėl to tai sako šv. Jeronimas, kad šventvagis, dar gyvas būdamas, pragarą su savim nešiojasi, dar ne- miręs tartum pradeda būti pragare. "Taip įvyksta šv. Povilo žodžiai: Kas nors valgo tą duoną nevertai, tas bus kaltas Viešpaties Kūnų ir Krauju. bus vertas rūstaus Dievo teismo ir pasmerkimo.

* * * Duok, Dieve! kad nebūtų tarp jūsų nė vieno, kurs ta nedorybe būtų kaltas. Bet jei esi, —..atbusk, nusidė- jėlį, — šaukiu šv. Pacijono žodžiais, — atbusk, nusigąsk

teismo, kuri savyje nešioji; šit angelai dreba, virpa Dievo Gimdytoja. purtosi Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia; visas dangus dengiasi gedula, kada ne- vertai artinies prie altoriaus. prie Komunijos. Angelai dreba, nes išniekini jų duoną; virpa Švenč. Panelė, nes žino, kaip gryna turi būti širdis, kuri priima Dievo Sū- nų; pyksta Dievas Tėvas, kad niekini mylimiausį Jo Sū- nų; pyksta Šventoji Dvasia, kad subiauroji Jos šventyk- 14; Dievas Sūnus tave teisia ir atmeta, kad drįsti ateiti vestuvėsna be iškilmingo rūbo“. |

Jei yra čia toksai kurs, neverstas būdamas, drįso pri- eiti prie Dievo Stalo, Tu patsai, Viešpatie, sutrink sukie- tėjusią jo širdį, kad pultu po kojų Išganytojui, Kurio Kūną ir Kraują išniekino; kad išpažintų kunigui, Jo vie- tininkui, savo nedorybes, kad atgailos ašaromis nuplau-

tų savo purous... Viešpatie! gelbėk jį, nes geras esi, nes ' |

begalinis tavo gailestingumas, nes pats pasakei: ,„Ne- noriu nusidėjėlio mirties, bet kad atsigrįžtų ir gyvas bū- tų per amžius. Amen.

Šventos Mišios.

„Nepatinkate jūs man, sako Ga- lybių Viešpats, ir aukos iš jūsų ran- kos nebepriimsiu; nes nuo saulės už- tekėjimo lig nusileidimo... kiekvieno je vietoje švenčiama ir aukojama man grynoji Auka“ (Mal. 1, 10).

Visi kilti sakramentai yra tik Dievo malonių

šaltiniai; Švenčiausias gi — ne tik sakramentas, bet ir auka Dievui. „Naujojo Įstatymo auka, — sako Lijono vyskupas Irėnas, — yra Švenčiausias Sakra-

mentas. kurį Kristus įstatė drauge, kaip auką ir sa- kramentą“.

Jau žinote apie Švenčiausį Sakramentą, kaipo gau- siausį Dievo malonių šaltinį; toliau jums sakysiu apie tą pati sakramentą, kaip auką Dievui dėl Jo permal- davimo už mūsų nusidėjimus, išmeldimo iš Jo reika- lingų malonių, dėl verto Jo pagarbinimo ir padėkos Jam už suteiktas geradarybes.

Šiandien aplamai pasakysiu, I. kokios buvo Seno- jo Įstatymo aukos, II. kokia dabar Auka Naujame Ista- tyme. Ją per pranašą Malakiją Dievas paskelbė žy- dams: ,„Nepatinkate jūs man, sako Galybių Viešpats, ir aukos iš jūsų rankos nebepriimsiu; nes nuo saulės užtekėjimo lig nusileidimo... kiekvienoje vietoje šven- čiama ir aukojama man grynoji Auka“.

I. Nuo žilos senovės per visus amžius žmonės jau- tėsi kaltais Viešpaties akyse; ieškojo būdų, kuriais ga- lėtų atsiteisti už savo kaltes; darė aukas, degino že- mės vaisius, žudė galvijus, nekartą net ir žmones. Visa tai darė, kad Dievą permaldautų, išmelstų iš Jo rei- kalingų malonių, padėkotų už gautas gėrybes, Jį ver- tai pagarbintų... Ir lig šios dienos taip pat tebedaromos

100 ŠVENTOS MIšIOS.

į tos pačios aukos tamsių pagonų, kurių dar neapšvietė Kristaus mokslas.

Kaip tai matoma iš aukų Kaino ir Abelio, Jevos ir Adomo vaikų, iš pradžios žmonės ką turėdavo, tai Die vui aukodavo. Kainas — artojas degino žemės vaisius, Abelis, kaipo piemuo, aukojo Dievui avinėlį Bet vė- liau žydams, Dievo išriktai giminei, Mozė įsakė, kokios turi būti aukos; daugiausia buvo kruvinų; papiaudavo jauti, ar avinėlį, ar ožį, ar balandėlį, kraują išpildavo, mėsą gi degindavo ant aukuro. Visos tos aukos Salia- mono bažnyčioje buvo daromos su didžiausia iškilme. Nieko žydai nesigailėjo, kad tik įtiktų Dievui.

Degindami aukas, paversdami jas pelenais, žydai norėdavo parodyti, kad jie Viešpaties akyse nieko ne- reiškia, tarsi pelenų sauja; labiausiai kruvinomis au- komis, kuriose buvo žudomi galvijai ir jų kraujas lie- jamas, tartum rodė Dievui, kad jie patys baustini mir- timi, kad pasiryžę, jei reikėtų, savo gyvybę paaukoti. Toksai žmonių nusižeminimas aukose, kuriomis „,da- roma... nuodėmių atsiminimas“ (Žyd. 10, 3), — Dievui patikdavo, net jų Viešpats reikalaudavo, ypač kad jos turėjo žydams statyti prie akis būsimą Naujojo Įstatymo auką, kurią Jam turėjo padaryti vienatinis Jo Sūnus, Jė- zus Kristus. j

Dažniausiai žydai aukodavo Dievui avinėlius. Prieš išeinant iš Egipto, Mozė žydams liepė papiauti avinėlį; jo krauju patepti savo namų duris, pati gi avinėlį išsi- kepus suvalgyti. Avinėlio kraujas išgelbėjo žydų pir- magimius nuo mirties: angelas žudęs visus Egiptiečių pirmagimius, aplenkė butus, kurių durys buvo apšlak- stytos avinėlio krauju. Tam atsitikimui atminti Mozės buvo isakyta kasmet Velykose valgyti avinėlis; negali- ma buvo nė vieno jo kaulo sutrupinti; kepdavo jį visą ištiesus ant dviejų vielų, pervertų kryžmais, tar- si nukryžiuotą. Šitas velykinis avinėlis turėjo žydams statyti prieš akis Dievo Avinėlį, kurs išnaikins pasau- lio nusidėjimus, kurs savo krauju ir mirtimi ant kry- žiaus išliuosuos žmones iš daug blogesnės nelaisvės, negu Esipto. iš piktosios dvasios vergovės ir amžinos prapulties.

ŠVENTOS MIšIOS. 101

Visos Senojo Įstatymo aukos tik tada teturėjo yer- tę Viešpaties akyse, kai žydai jas darė su tikėjimu į ateisianti Mesiją, Jėzų Kristų. kurio kruviną kančią ir mirti jiems primindavo. Pačios jos Dievo permauldauti negalėjo. Dar Mikėjas pranašas klausė: „Ką verta au- kosiu Viešpačiui? ar gi jam darysiu deginimo auką ir veršius metinius? ar gi Viešpats galima permaldauti avinų tūkstančiu, ar daugeliu tūkstančių riebių ožių?“ (Mik. 6, 6). Šventas gi Povilas žydams stačiai sakė“ „Negalima veršių ir ožių krauju atimti nuodėmės“ (10, 4). :

Todėl, kai žydai pamiršo Mesiją, darė aukas vien senu įpratimu, pranašas Malakijas paskelbė jiems: „„Ne- patinkate jūs man, sako Galybių Viešpats, ir aukos iš jūsų rankos nebepriimsiu; nes nuo saulės užtekėjimo lig nusileidimo... kiekvienoj vietoj švenčiama ir aukojama man grynoji Auka“. Tuomet maldingieji Senojo Įstaty- mo žmonės ėmė dūsauti: „Rasokite, dangūs, iš aukšty- bių, ir tegul debesys išlyja Teisųjį, tegul atsiveria žemė ir teželdo Gelbėtoją“ (Iz. 45, 8), kad sutaikintų žmones su Dievu. |

Pagaliaus atėjo laikas. Dievas Tėvas pasigailėjo kaltos žmonių giminės; atsiuntė Tą, „kurs buvo siųsti. nas, kurs buvo tautų laukiamas“. „Nes taip Dievas my- lėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvie- nas, kurs į Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąji gy- venimą. Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį pa- saulio teisti, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jon. 3, 15—17).

Žmonės nusidėjo Dievui per nepaklusnumą; Kri- stus, ieidamas i pasaulį, sakė: „Aukos, atnašos tu ne- norėjai, bet kūną man prirengei. Deginamosios aukos už nuodėmes tau nepatiko. Tuomet aš tariau: Štai aš ateinu daryti Tavo. o Dieve, valios“ (Žyd. 10, 5—9). Visas Išganytojo gyvenimas ant žemės buvo tarsi nuo. latinė auka už žmonių nusidėjimus. „Jis, esme būda- mas.. lygus Dievui... patsai save ištuštino, prisiimda- mas tarno pavidalą, pasidaręs panašus į žmones ir vir- Šujine išvaizda rastas, kaip žmogus. Jis pats save pa-

102 ŠVENTOS MIŠIOS.

sižemino, pasidaręs paklusnus iki mirčiai, mirčiai gi kryžiaus“ (Pil. 2, 6—8).

Dievui permaldauti Kristus už žmonių nuodėmes paaukojo savo gyvybę. Kada prie kryžiaus prikaltą, žydai pakėlė jį aukštyn, — Išganytojas tris valandas kabėjo tarp dangaus ir žemės, tarp kaltų žmonių ir įrū- stinto Dievo; iš Jo žaizdų tekėjo Švenčiausias Kraujas, kurs nuplovė žmonių nedorybes; nes „be kraujo išlie- įimo nėra atleidimo“ (Žyd. 9, 22). Pagaliaus, kada ga- na padarė Dievo teisybei, sutaikęs žmones su Viešpa- čių, Jėzus mirštančiu balsu tarė: „Atlikta, ir, nulenkęs galvą, atidavė dvasią“ (Jon. 19, 30).

II. Taip „atlikta“ Kristaus auka, kurios laukė . žmonės kelis tūkstančius metų, kurią ženklino visos Se- nojo Įstatymo aukos; Ji atlikta per Išganytojo mirti ant kryžiaus. „Kristaus Kūno ir Kraujo auka, — sa- ko šv. Leonas, — dubar atstoja visas įvairias aukas“. Mums dabar nebereikia daryti veršių, ožių, avinų au- kų, nes atlikta auka Dievo Avinėlio, kurs išnaikino pa- saulio nusidėjimus. „Juk mūsų velykinis Avinėlis Kri- stus jau paaukotas“ (I Kor. 5, 7). „Jis yra permalda- vimas už mūsų nuodėmes; ne tiktai už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (I Jon. 2, 2), nes „Kristus numirė už visus“ (II Kor. 5, 15).

Dievo Sūnaus auka Jo mirtim ant kryžiaus nepa- sibaigė. Kaip Sename Įstatyme Dievas norėjo, kad įvai- -rios aukos nuolat žydams statytų prieš akis būsimą kry- žiaus auką, — taip ir Kristus padarė, kad žmonės niekad neužmirštų Jo kryžiaus aukos ir naudotųsi jos vaisiais. Užtat per paskutinę vakarienę įstatė nepaliaujančią šv. mišių auką, kuri primintų žmonėms Jo kruviną kančią ir mirti ant kryžiaus.

Šv. mišių įstatymą Šventasis Raštas šitaip aprašo: „Valgant vakarienės, Jėzus ėmė duonos, palaimino ją, ir laužė, davė savo mokiniams ir tarė: Imkite ir val- gykite; tai yra mano Kūnas. Ėmė ir taurę, dėkojo, ir jiems davė. sakydamas: Gerkite iš jos visi; nes tai yra mano Kraujas Naujosios Sandoros, kurs bus išlietas už daugelį nuodėmėms atleisti“ (Mat. 26, 26— 28). „Tai darykite mano atsiminimui“ (Luk. 22. 19). „Nes kiek

ŠVENTOS MIšIOS. 103

kartų jūs valgysite tą duoną ir gersite tą taurę, jūs skelbsite Viešpaties mirtį, iki Jis ateis“ (I Kor. 11, 26).

Mišių auką pirmi laikė apaštalai. Lig šios dienos užsiliko. Romoje šv. Pudencijos bažnyčioje aukuras su parašu: „Prie šito altoriaus šv. Petras aukodavo Vieš- paties Kūną ir Kraują už gyvus ir mirusius“. Apašta- las šv. Povilas sakosi: „Mes turime altorių, nuo kurio neturi teisės valgyti tie, kurie tarnauja padangtei“ (Žyd. 13, 10). Apaštalas šv. Andriejus prokonsului, kurs jam liepė dievaičiams aukas daryti, šitaip atsakė: „Aš Visa- galiam Dievui, kurs vienas tėra tikras, kasdien aukoju ne veršių mėsą, ne ožių kraują, bet prie altoriaus ne- kaltą Avinėlį, kurio kūną, nors visi tikintieji žmonės valgo, tačiau Avinėlis, kurs buvo paaukotas, visas pa- lieka ir gyvas“.

Po apaštalų šv. mišias laikė vyskupai ir kunigai: nes, anot Lijono vyskupo Irėno: „Kristus norėjo, kad Jo mokiniai darytų Dievui auką... Paėmė duoną... dė- kojo ir tarė: Tai yra mano Kūnas; po to, — vyno tau- rę... ir pareiškė, jog tai švenčiausias Jo Kraujas. Tokiu būdu išmokė mus daryti Naujo Įstatymo naują auką, ku- rią šv. Bažnyčia gavo iš apaštalų ir daro ją Dievui visame pasaulyje, kaip tai jau pranašavo Malakijas. Šv. mišios bus laikomos per visus amžius, iki pasaulio pabaigos. Taip įsakė patsai Kristus: „Kiek kartų jūs valgysite tą duoną ir gersite tą taurę. jūs skelbsite Viešpaties mirtį, iki Jis ateis gyvų ir mirusiųjų teisti“. 4 Xvr //, At

Nemanykite, kad šv. mišių auka yra tiktai Kristaus mirties atminimas. Nėra tai vien atminimas, bet ir at- kartojimas. Kiekvienose šv. mišiosė Kristus aukojasi Die- vui Tėvui, kaip Kalvarijos kalne. „Žmogau, — sako šv. Jonas Auksaburnis, kuomet matai kunigą, lai- kantį šv. mišias. nemanyk, kad jis aukoja tą šv. mišių auką, bet tikėk, jog ją daro pats Kristus, prie altoriaus esąs, tik neregimas tavomis akimis“. Kunigas atlieka tik apeigas, kalba maldas. o pats Kristus Auką daro. „Nes priderėjo, kad toks mums būtų vyriausias kuni- gas, šventas, nekaltas, nesuteptas, atskirtas nuo nusidė- jėlių ir aukštesnis už dangų“ (Žyd. 7, 26).

104 ŠVENTOS MIšIOS.

Kad tai suprastum, žinck, žmogau, jog visos apei- gos yra tik šv. mišių pagražinimus; tai daro kunigas savo vardu. Bet, kada prieina šv. mišių esmę, peresy- binimą duonos ir vyno į Kristaus Kūną ir Kraują, — ne be savo, bet paties Kristaus vardu sako: „Tai yra mano Kūnas; tai vyra mano Kraujas“; arba, geriau sa- kant, šituos žodžius ištaria patsai Kristus kunigo lūpomis. Aiškus dalykas, kad ir švenčiausio kunigo burnoje posakis — „tai yra mano Kūnas, tai yra mano Kraujas“, — bū- tų melagystė ir piktažodžiavimas. Tais žodžiais pats Kristus paverčia duoną ir vyną savo Kūnu ir Krauju, aukoja tai Dievui, kaip kad ant kryžiaus aukojosi.

Kuo būdu Kristaus kančia ir mirtis Mišiose atsi- kartoja, — mes silpnu savo protu negalime suprasti. „Aš vienas težinau ir tikrai tesuprantu, — apreiškė Kri- stus šv. Matildai, — kaip aš kasdien ant altorių save aukoju; ne tik tai krikščionis, bet ir Serafinas, net ir vi- sos dangaus Galybės negali to gerai permanyti“. „Kiek jūrose lašų, kiek saulės spindulių, kiek ant dangaus žvaigždžių, kiek ant žemės gėlių, — tiek šv. Mišiose pa- slapčių“, — sako šv. Bonaventūra.

Žinoma, šv. mišiose Kristus nebekenčia, nebelieja Kraujo, nebemiršta: bet, rasi, taip gyvai rodo Viešpačiui Dievui savo Kūną ir Kraują. savo kančias, žaizdas ir mirtį, kad, tarytum, ir dabar kenčia, miršta, kaip kad mirė ant kryžiaus. Gražiai apie tai sako vyskupas šv. Vilgelmas: ,,„Kada pagalvoju, jog šv. mišiose ant altoriaus Viešpats Jėzus aukoja save dangiškajam Tėvui, — ne mažesnis mane suima skausmas, kaip kad, stovėdamas ant Kalvarijos kalno, žiūrėčiau į Jėzų, prikaltą prie: kryžiaus“.

i 2

Toksai, Mieli Klausytojai, Bažnyčios mokslas apie: šv. mišių auką. Vokietijos Oberammergau miestelyje kas dešimti metai vaidinama Kristaus kančia; jos pa- sižiūrėti suvažiuoja tūkstančių šimtai net iš tolimiau- sių šalių. Pagalvokite, kas dėtųsi tarp žmonių, jei Kri- stus bent vieną kartą metuose kur-nors tolimame kraš- te regimu būdu nužengtų ant žemės, taip pat, kaip Kal-

ŠVENTOS MIšIOS. 105

varijos kalne, duotų save prikalti prie kryžiaus ir tuo- met visiems, ten esantiems, suteiktų kokios kas nori malonės. Be abejo, kiekvienas visa širdimi trokštų sa vomis akimis pamatyti tą reginį; plūstų iš visų šalių žmonės i tą stebūklingą vietą; rastųsi ten ateivių iš to- limiausių kraštų; susirinktų tenai tokia žmonių daugy- bė, kokios niekur neesti... Visi su didžiausiu pamal- dumu spaustųsi prie kryžiaus pamatyti Viešpatį, pasi- melsti prie Jo ir išmelsti sau reikalingų malonių.

Supraskite! ne syki metuose, ne tolimame krašte, bet kasdien, kiekvienoje bažnyčioje šv. mišiose Kristus nužengia iš dangaus ant mūsų altorių ir kartoja kry- žiaus auką. "Tiesa, kūno akimis neregime ten Kristaus; bet tikėjimas rodo, kad šv. mišios yra ta pati auka, ku- rią Kristus kitados padarė Kalvarijos kalne. Nereikia tolimos kelionės, kadangi daugiausia bažnyčios arti. Ne- reikia ilgai laukti ateinančio Kristaus, nes varpas skel- bia, kada prasidės toji Auka. Kaip ant Kalvarijos kal- no, taip ir bažnyčioje, per šv. mišias karšta malda gali- te išmelsti sau reikalingų malonių, Todėl neapleiskite Mišių šventadieniais; kas gali, eikite ir šiokiomis die- nomis; tik per Mišias elkitės, tarytum stovėtumėt po Kristaus kryžium ant Kalvarijos kalno; būkite tikri, kad - susirinksite sau daug nuopelnų amžinajam gyvenimui Amen.

Šv. mišių apeigos.

(Nuo pradžios lig Kanono).

„Ateina valanda ir dabar jau yra, kuomet tikri garbintojai garbins Tė- vą dvasioje ir tiesoje“ (Jon. 4, 23).

Paskutinėj vakarienėje, įstatydamas šv. mišių au- ką, — „Jėzus ėmė duonos, palaimino ją, ir laužė, ir da- vė savo mokiniams, ir tarė: Imkite ir valgykite; tai yra mano Kūnas. Ir ėmė taurę, dėkojo, ir jiemns davė, sa- kydamas: Gerkite iš jos visi; nes tai yra mano Kraujas naujosios sandoros, kurs bus išlietas už daugelį nuo- dėmėms atleisti“ (Mat. 26, 26—28). „Tai darykite ma- no atsiminimui“ (Luk. 22. 19). Tais žodžiais Kristus įstatė šv. mišių esmę, jog duona ir vynas paverčiamas Jo Kūnu ir Krauju. Isteigimą gi to peresybinimo apei- gų, kaip ir kituose sakramentuose, paliko patiems apaštalams ir jų įpėdiniams.

Kristus, prieš įstatant šv. mišias, nuplovė apašta- Jams kojas, turėjo i juos prakalba; įstatęs vėl davė jiems ivarių ipsėjimų: atkalbėjo už juos ir už visus ti- kinčiuosius iškilmingą maldą ir, užgiedojęs garbės gies- mę, pabaigė šv. mišių auką. Taip pat apaštalai ir jų įpėdiniai. labiausia Romos Popiežiai, laikydami šv. mi- šias, prie tikros aukos pridėjo visokių apeigų, maldų ir Šventojo Rašto ištraukų. Taip ilgainiui atsirado da- bartinis šv. mišių laikymo būdas.

Vyskupai, susirinkę Tridente, nutarė, kad šv. mi- šių apeigos turi sukelti tikinčiuose dievobaimingus jaus- mus ir išreikšti aukos svarbą (Ses. 22, can. V). Dėl to kiekvieno kataliko vra šventa priedermė gerai suprasti tų maldų ir apeigų reikšmę, kad ateitų valanda, kuo- met visi krikščionys, kaipo tikri Dievo garbintojai, gar-

Šv. MIŠIŲ APEIGOS. 107

bins Tėvą dvasioje ir tiesoje. Užtat šiandien aiškin- siu jums šv. mišių apeigas; sakysiu I. apie prisirengi- mą, TI. mišių ižangą ir III. atnašavimą.

"I. Kunigas, laikysias Mišias, pasimeldžia zakristi- joje apsivelka bažnytiniais rūbais ir, paėmęs taurę, su tarnaičių, kurs neša mišiolą, eina prie altoriaus. Pa- dėjęs taurę altoriaus viduryje, atidengia mišiolą ir grįž- la prie altoriaus laiptų. Čia, pradėdamas mišias, kuni- gas žegnojasi: „Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus, ir Šven- tosios Dvasios“: daro tai, prisimindamas sau, kad atna- šaus Dievui, Trejybėje vienam, tą pačią auką, kuria Kristus darė ant kryžiaus; dėl to ir per visas Mišias kry- žiaus ženklas nuolat vartojamas.

Persižegnojes kunigas sako: „Eisiu prie Dievo al- toriaus“. Tarytum stebėtųsi: Ar gi man, menkam žmo- gui, eiti prie Viešpaties altoriaus. Mišioms tarnaująs, tarsi bijodamas, kad baimė nesuturėtų kunigo nuo šv. mišių laikymo, rodos, ragina jį žmonių vardu, kurie no- ri Mišių klausyti: — Taip, eisi „prie Dievo (gero, malo- naus), kurs linksmina mano jaunystę“. Tada kunigas pakarčiui su tarnaičiu kalba Psalmę, kuria išreiškia sa- vo troškimą eiti prie altoriaus, atnašauti Dievui auką; dar kartą sako: „Eisiu prie Dievo altoriaus, prie Die- vo“, šaukiasi Jo žodžiais: ,„Mūsų pagalba varde Vieš- paties“ galingojo, — „kursai sutvėrė dangų ir žemę“.

Bet, jausdamas save nevertu laikyti šv. mišias, že- mai nusilenkęs kunigas išpažįsta savo nusidėjimus, kal- bėdamas išpažintį: „Išpažįstu Visagalinčiam Dievui... nes sunkiai nusidėjau mintimi, žodžiu ir darbu. Mano kaltybė! mano kaltybė! visųdidžiausia mano kaltybė!..“ Mušasi tris kartus į krūtinę, gailėdamasis už nuodėmes ir prašo Švenčiausią Mariją Paną, visus Šventuosius ir esančius bažnyčioje žmones, vadindamas juos broliais, melstis už jį. Žmonės tuojau vykdo kunigo prašymą. melsdamiesi su tarnaičiu: „Tegul pasigailės tavęs visa- galis Dievas ir, atleidęs tavo nuodėmes, tenuves tave į amžinąji gyvenimą“.

Sulig šv. Jokūbo patarimu: „Išpažinkite kits kitam savo nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad būtu- mėt išgelbėti“ (5, 16), kai tiktai kunigas atsako —

108 ŠV. MIŠIŲ APEIGOS.

„Amen — o, kad taip būtų!“ — tuojau žmonės kalba visuotinę išpažinti, gailisi už savo nusidėjimus, prašo dangaus Šventuosius ir kuniga užtarimo pas Dievą. Ku. nigas, užtardamas žmones, meldžiasi: „Tegul pasigailės jūsų visagalis Dievas ir, atleidęs jūsų nuodėmes, tenu- ves jus į amžinąjį gyvenimą“. Žmonės atsako — „Amen“. Tada, sujungdamas ir save, kunigas tęsia: „Mūsų nusidėjimų atleidimą, išrišimą ir dovanojimą te- suteiks mums visagalis ir gailestingas Viešpats“.

Žmonės meldžiasi už kunigą, kunigas už žmones, visi gailisi už savo nuodėmes. Su pamėgimu žiūri Vieš- pats į minią, kuri mušasi į krūtinę. Todėl kunigas su | viltimi sako: „Dieve, Tu atsigręžęs atgaivinsi mus“ — „Ir tavo žmonės džiaugsis Tavimi“. Dar atkalbėjęs ke- letą eilučių pakarčiui su tarnaujančių, kunigas eina prie altoriaus, melsdamos: .„Pašalink nuo mūsų, meldžia- masai Viešpatie, mūsų nedorybes, kad prie Šventųjų Švento (altoriaus) gryna sąžine prisiartinti būtumėm verti. Per Kristų, mūsų Viešpatį“. Priėjęs altorių, ku- nigas bučiuoja tą vietą, kur įdėtos Šventųjų relikvijos, dar syki meldžia Viešpati nuodėmių atleidimo per už- tarimą Šventujų, kurių čia yra relikvijos, ir visų Šventųjų.

II. Taip prisiruošęs, eina kunigas prie mišiolo; skaito kelias paimtas iš Švento Rašto eilutes, kurios Įžanga vadinasi; atkalbėjes ją, pakarčiui su tarnaujančiu, sa- ko tris kartus „Kyrie eleison“, ir tris sykius „„Christe eleison“, ir dar tris kartus „Kyrie eleison“. Yra tai grai- kiški žodžiai, reiškią trejopą meldimą pasigailėjimo: „Viešpatie, pasigailėk! Kristau, pasigailėk, Viešpatie pa- sigailėk!“ Nors visos mišios laikomos lotynų kalba, tačiau Bažnyčia savo maldose vartoja keletą žodžių graikišku, net žvdiškų, parodyti, kad Kristus į šv. savo tikėjimą kviečia visus, neišskiriant nė vienos tautos.

Po „Kyrie“ kunigas altoriaus viduryje, pakeldamas rankas aukštyn, gieda, kartais balsiai skaito giesmę, ku- rios pirmus žodžius yra giedoję angelai, sveikindami Kristų, gimusi Betlėjuje, — „Gloria in excelsis Deo!“ — „Garbė Dievui aukštybėse ir ant žemės ramybė gerosios valios žmonėms...“ Baigęs „Gloria“, kunigas atsigręžia i žmones, ištiesia rankas, tarsi visus norėtų apkabinti. vėl

ŠV. MIšŠIŲ APEIGOS. 109

ant krūtinės jas sudeda, parodyti, kad linkėjimas iš širdies paeina, — gieda, bent sako: ,„Dominus vobiscum“ — Viešpats tebūna su jumis, kad galėtumėt gerai šv. mišių klausyti; tarnaująs žmonių vardu atsako: „Et cum spiritu tuo“ — ir su tavo dvasia tebūna Viešpats, kad vertai šv. mišias atlaikytum.

Dabar kunigas grįžta prie mišiolo, kur ištiesda- mas ir vėl jungdamas, tarytum visus į vieną vietą no- rėdamas sutraukti, sako ar gieda: „„Oremus“, tai yra: „melskimės“. Paraginęs visus drauge su juo melstis, pats gieda ar skaito vieną. kartais daugiau, maldelių; baigia jas žodžiais: „Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų...“ Šaukiasi Jėzaus, kaipo tarpininko tarp Dievo ir žmonių, nes pats pasakė: „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu. jis jums duos“ (Jon. 16, 23). Žmonės atsako — „Amen“ — tegul taip būna, tegul tavo malda, kurią Dievui nu- siuntei per Jėzų Kristų, Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, bus išklausyta.

Po maldų kunigas skaito ar gieda Raštą, tai yra, ištrauką iš Šventojo Rašto, dažniatsiai iš šv. Povilo laiškų, kur yra visokių žmonėms įspėjimų: „,„Kiekvie- nas įkvėptas Raštas yra naudingas mokyti, sudrausti: pataisyti, auklėti teisybėje“ (II Tim. 3. 16). Ypač tam tinka rinktinės šv. vietos. Užtat Rašto skaitymui pasi- baigus, tarnaująs atsako: „Deo gratias!“ — ačiū Dievui už taip gražų pamokymą.

Dabar kunigas skaito keletą Psalmių eilučių; eina į altoriaus vidurį. kur, žemai nusilenkęs, tam tikrą mal- dą kalbėdamas: „Apvalyk mano širdį ir mano lūpas. visagalis Dieve... kad vertai galėčiau skelbti šventąją Tavo Evangeliją...“ ruošiasi daryti tai, ką yra įsakęs Kristus: „Eikite tat ir mokykite visas tautas, laikyti vi- sa, ką tik esu jums įsakęs“ (Mat. 28, 19). Paskiau ei- na kiton altoriaus pusėn, kur tuo tarpu tarnas perneša mišiolą.

Priėjęs mišiolą, kunigas sveikina žmones žodžiais: „Dominus vobiscum“ — Viešpats tebūna su jumis, kad gerai klausytumėt Evangelijos. Žmonės stojasi atiduo ti Dievo žodžiams pagarbos. Pradėdamas Evangeliją.

110 ŠV. MIŠIŲ APEIGOS.

kunigas nykščiu daro mažą kryželį mišiole, kur užra- šyti Evangelijos žodžiai, paskui ant savo kaktos, lūpų ir krūtinės paženklinti, kad kataliko mintys, žodžiai ir šir- dies jausmai turi sutikti su šventos Evangelijos mokslu. Baigęs Fvangeliją, kunigas ją bučiuoja, rodydamas mei- lę Viešpaties žodžiams. Tarnaująs mišioms sako: „Laus Tibi, Christe“ — Garbė tau, Kristau, už pamokslą.

Paskaitęs ar atgiedojęs iš Evangelijos Kristaus mokslo dalelę, kunigas grįžta į altoriaus vidurį, išpažį- sta tikėjimą į visas tiesas, kurias skelbia Kristaus Baž- nyčia, sakydamas: „Credo in unum Deum... — „Tikiu į vieną Dievą...“ Tardamas apie Dievo Sūnų, kad — „Isikūnijo per Šventąją Dvasią iš Panos Marijos ir ta- po žmogus“ — kunigas priklaupia Įsikūnijimo paslap- čiai pagerbti. Tikėjimo išpažinimu baigiasi pirmoji mi- šių dalis, arba šv. Aukos įžanga.

III. Pačios mišios prasideda duonos ir vyno auko- jimu. Kunigas atsigręžia į žmones, > sveikina juos žo- džiais — „Dominus vobiscum — Viešpats su jumis“ tebūnie; ragina bendrai maldai, sakydamas ar giedoda- mas „Oremus -— melskimės“; skaito maldelę „„Offeto- rium — atnašavimu“ vadinamą; nurėdo taurę, pakelia aukštyn ant patenos hostiją ir meldžiasi: „Priimk, Šven- tasis Tėve, Visagalis Amžinasis Dieve, šitą gryną Hosti- ją, kurią aš, nevertas Tavo tarnas, aukoju Tau, gyvam ir tikram savo Dievui už nesuskaitomus savo nusidėji- mus, nusižengimus ir apsileidimus, už visus aplinkui stovinčius ir už visus krikščionis, gyvus ir numirusius, kad ji man ir jiems prisidėtų prie išganymo amžiname gyvenime“.

Taip meldžiasi kunigas, aukodamas Hostiją, kad ją pašvestą Dievas priimtų savo garbei, žmonių išganymui. Tebesant Senajam Įstatymui, kada vyriausias kuni- gas ištiesdavo rankas ant aukų, jo padėjėjai pūsdavo trimitus; 0 žmonės. parpuolę ant veido, melsdavosi. Taip pat dabar tarnaujas mišioms skambina varpeliais, skelbia žmonėms aukojimą, kad visi melstųsi, drauge su kunigu atnašautų duoną ir vyna, kurie neužilgo pavirs Kristaus Kūnu ir Krauju.

ŠV. MIŠIŲ APEIGOS. 112

Po Hostijos aukojimo, kunigas tą pati daro su tau- re. Tpylęs jon vyno ir keletą lašų vandens, nes taip Kri stus darė per paskutinę vakarienę; pakėlęs aukštyn, sa- vo ir žmonių vardu meldžiasi: ,,Aukojame Tau, Viešpa- tie, išganingą taurę, maldaudami Tavo malonybę, kad ji, kaip gardus kvapas, kiltų aukštyn dieviškosios Ta- vo Didžiagalybės akivaizdon mūsų ir viso pasaulio iš- ganymui“.

Dabar kunigas, žemai pasilenkęs ir padėjęs ran- kas ant altoriaus, visų vardu šaukiasi: „Dvasia nusiže- minusius ir širdimi susigraudinusius priimk mus, Vieš- patie; ir tegul bus padaryta šiandien mūsų auka taip, kad patiktų Tau, Viešpatie Dievel“. Toliau, pakelda- mas aukštyn rankas ir akis, kviečia Dievą, melsdamas: „Ateik, Pašvęstojau, visagalis amžinasis Dieve, ir pa- laimink (čia žegnoja Hostija ir taurę) šitą auką, prireng- tą Šventam Tavo Vardui“.

Kunigas eina altoriaus šonan, plauna rankas, kal- bėdamas psalmę: „Aš mazgoju su nekaltaisiais savo rankas ir laikaus prie Tavo altoriaus, Viešpatie... Nepra- žudyk, Dieve, mano sielos su bedieviais..., kurių ranko- se vyra neteisybių“... „Tas rankų plovimas, — aiškina šv. Cirilius Jeruzolimietis, — primena mums, jog turi- me būti laisvi nuo nuodėmių, nes rankos ženklina dar- bus; plauti rankas reiškia — apvalyti savo darbus“.

„Pagrižęs altoriaus vidurin, kunigas žemai nusilen- kia ir meldžiasi: „Priimk, Šventoji Trejybe, auką, kurią mes Tau aukojame atsiminimui kančios, prisikėlimo, iš numirusių ir dangun įžengimo Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties; ir pagerbimui palaimintosios Marijos, visa- dos Panos, palaiminto Jono Krikštytojo, šventų apašta- lų Petro ir Povilo ir visų Šventųjų, kad ji prisidėtų prie jų garbės, o mūsų išganymo, ir kad teiktųsi mus už- tarti danguje tie, kurių atminimą darome ant žemės“...

Kunigas. atsigręžęs i žmones, ragina: „Orate, frat- TeSI“... Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka ma- loni būtu Dievui, Tėvui visagaliam“... Žmonės per tar- naujančius atsako: ,„(Tepriima Viešpats auką iš tavo ran- kų savo vardo garbei ir šlovei, taipgi mūsų ir visos

112 A ŠV. MIŠIŲ APEIGOS.

šventos savo Bažnyčios naudai“. Kunigas, atsakęs:

„Amen“ -— o, kad tai būtų!“ tylomis skaito vieną ar kelias maldeles, kurias baigia balsu: „Per omnia saecu- "la saeculorum — per visus amžių amžius“. Žmonės

atsako: „Amen“, tarsi patvirtindami tai, ko kunigas ty- lomis prašė.

Prasideda prefacija, tai yra, įžanga į svarbiausią mišių dali. Dar kartą kunigas sveikina žmones: ,„Do- minus vobiscum -— Viešpats su jumis“ tebūna! Žmo- nės atsako: „Et cum spiritu tuo“ — tebūna ir su tavo dvasia“. — Kunigas: „Sursum corda“ — pakelkite. širdis aukštyn!“ —- Žmonės: „,„Habemus ad Dominum — Turime pakeltas i Viešpatį“. Kunigas aiškina, dėl ko reikia širdies jausmus pakelti, sakydamas: „Gratias aga- mus Domino Deo nostro — dėkokime Viešpačiui, mū- sų Dievui!“ Žmonės atsako: .„Dignum et justum est — verta ir teisinga“. Pažadinimui prie Dievo garbės kuni- gas, iškėlęs rankas, balsiai skaito ar a „Vere dig- num et iustum est, aeguum et salutare“.

„Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga yra, kad mes visados ir visur Tau, šventasis Viešpatie, visa- galis Tėve. amžinasis Dieve, dėkotumėm per Kristų, mūsu Viešpatį; per Jį tavo didžiagalybę giria angelai. aukština viešpatystės ir garbina stiprybės, aukština bendru džiaugsmu, šlovina dangus, dangiškos galybės ir serafinai; kad prie jų ir mūsų balsus prileisti lieptum, meldžiame nužemintu išpažinimu, sakydami: „Šventas, Šventas, Šventas Viešpats, kareivijų Dievas! Pilnas yra dangus- ir žemė Tavo garbės! Hosanna (garbė)aukšty- bėse! Palaimintas, kur ateina Viešpaties vardu! Hosan- na aukštybėse!“ Tarnaująs antrą sykį skambina var- peliu, ragindamas visus širdies gilumoje atiduoti Die- vui tinkamą garbę

*

Mieli Klausytojai! matote, kaip gražias maldas * kalba kunigas per šv. mišias. Ar visados tik jūs privalo- mai elgiatės? Girdėdami kunigo balsą: „„Sursum corda —pakelkite širdis aukštyn!“, ar turite pakeltas į Viešpa-

ŠV. MIŠIŲ APIEGOS. 113

tį, kaip tai tarnaująs mišioms jūsų vardu atsako. Jeigu per Mišias jūsų širdys užimtos žemiškais reikalais, pri- linka jums Kristaus žodžiai, ištarti farisiejams: „Aš ger- biu savo Tėvą, jūs gi darote man negarbę“ (Jon. 9, 49). Tuo pačiu metu, kai Aš už jus aukoju save dangiš- kajam Tėvui, jūs blogu savo elgesiu bažnyčioje nieki- nate Mane. Kad jūsų tas priekaištas nesutiktų, kiek sy- kių peržengsite bažnyčios slenkstį, pašalinkite iš galvos bereikalingas, tuščias mintis ir elkitės, kad mišių klau- symas būtų ir Dievui malonus , ir jums išganingas. Amen.

Vad. sak, 8

Šv. Mišių apeigos.

(Nuo Kanono iki galo).

„Ateina valanda ir dabar jau +7a, kuomet tikri garbintojai gar- bins "Tėvą dvasioje ir tiesoje“ (Jon. 4, 23),

Mes gyvename tuo laiku, apie kurį Kristus sakė samarietei: „Ateina valanda ir dabar jau yra, kuomėt tikri garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje“. Bai- giasi antras tūkstantis metų nuo tos valandos, kada Išga- nytojas, mirdamas ant kryžiaus, padarė Dievui auką be galo šventą, kiekvienose Mišiose ją kartoja ir kartos iki pasaulio pabaigos. Tik visa nelaimė, kad mes apsiprato- me su šv. mišių auka nebedaro ji mums reikiamo įspū- džio. š

Jei turėtumem gyvą tikėjimą, lengai įsivaizduotu- mėm, kad per šv. mišias angelų būriai nužengia iš dan- gaus prie altoriaus, puola prieš Kristų Švenč. Sakra- mente ant savo veidų ir garbina Jį, kaip tai, Prefacijai pasibaigus, giedama: „Šventas, Šventas, Šventas Vieš- pats Kareivijų Dievas! Pilnas yra dangus ir žemė Jo- garbės. Palaimintas, kurs ateina Viešpaties vardu...“.

Kad ir mes tinkamai Dievą šv. mišiose garbintu- mėm, pažinkime jųjų apeigas. Jau peržiūrėjome nuo pradžios lig Kanono; šiandie pažinkime apeigas nuo I. Kanono pradžios iki II. Mišių galo. Tiktai gerai supra- te visą mišių aukos kilnumą, sulauksim valandos, nors jinai ir dabar jau yra, kuomet tikri garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje.

I. Kanonas tai graikiškas žodis; reiškia taisykle, su- lig kuria duona ir vynas paverčiami Kristaus Kūnu ir Krauju... Toje mišių dalyje kunigas daugiausia laiko pakeltas rankas, tarytum iš savęs darytų kryžių, pri- minti, kad Kristus per kruviną savo kančią ir mirtį ant

ŠV. MIŠIŲ APEIGOS. 115

kryžiaus atvadavo pasaulį, kad šv. mišios yra kryžiaus aukos atkartojimas nors ir nekruvinu būdu.

Kanono pradžioje kunigas ištiesia rankas aukštyn, tarsi Dievą kviesdamas iš dangaus, ir tuojau žemai pa- silenkęs kalba šitą maldą: „Tave tad, maloniausias "Tėve, per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį nu- sižeminę prašome ir meldžiame (čia bučiuoja altorių), kad teiktumeis priimti ir palaiminti (tris kartus žegnoja hostiją ir taurę) šitas + dovanas, šitas + atnašas, šitas šventas, grynas + aukas, kurias pirmiausia Tau auko- jame už šventą Tavo Katalikų Bažnyčią, kad teiktumeis ją laikyti ramybėje, saugoti, vieningą laikyti ir valdyti visame pasaulyje drauge su savo tarnu, mūsų Popiežiu- mi N., mūsų vyskupu N. ir su visais tikrais katalikiš- kojo ir apaštališkojo tikėjimo išpažintojais“.

„Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites...“ Čia kunigas truputį apsistoja ir meldžiasi už tuos, už ku- riuos šv. mišias laiko ir kuriuos ypač trokšta turėti Mi- šių malonių dalininkais. Toliau šitaip meldžiasi: At- mink, Viešpatie... „ir visus aplinkui stovinčius, kurių tikėjimas Tau pažįstamas ir žinomas pamaldumas; už kuriuos Tau aukojame, ar kurie Tau aukoja šią garbės auką už save ir už visus saviškius; už savo sielų atpir- kimą, už savo išganymo ir laimės viltį; ir daro pasiža- dėjimus Tau amžinajam, gyvam ir tikram Dievui“.

Kad ta malda už kariaujančią Bažnyčią būtų ge- riau išklausyta, kunigas šaukiasi užtarimo besilinksmi- nančios Bažnyčios danguje, ypatingai Dievo Gimdyto- jos, dvylikos apaštalų ir kai kurių šventų kankinių, ir visų Šventųjų, sakydamas: Gerbdami atminimą, pir- miausia garbingos, visuomet Panos, Marijos, Dievo ir mūsų Viešpaties Kristaus Gimdytojos, taipogi šv. apaš- talų, kankinių ir visų tavo Šventųjų, prašome, per jų nuopelnus ir maldas suteik, kad visame būtumėm su- stiprinti Tavo globos pagalba...

Toliau kunigas ištiesia rankas ant hostijos ir taurės ir meldžiasi: „Šią tat mūsų ir visos savo šeimos tarny- stės Auką, meldžiamasis, Viešpatie, permaldautas pri- imk; o mūsų dienas ramiai sau tvarkyk, iš amžinos pra-

116 ŠV. MIŠIŲ APEIGOS,

pulties mus išgelbėk ir prie savo išrinktųjų būrio liepk priskirti. Per Kristų, mūsų Viešpatį...“

Pagaliaus,. artinasi valanda, kurioje duona ir vy- nas parverčiami Kristaus Kūnu ir Krauju. Prieš peresy- binimą kunigas daro ant hostijos ir taurės penkis kry- želius priminti penkioms Kristaus žaizdoms. Su didžiau- sia pagarba ima į rankas hostiją, kaip tai darė Kristus per paskutinę vakarienę, sakydamas: „,Kurs iš vakaro prieš savo kančią ėmė duoną į šventas ir garbingas sa- vo rankas ir. pakėlęs akis dangun, į Tave, Dievą, visa- galį savo Tėvą, tau dėkodamas + palaimino, laužė ir. davė mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite jos visi. Nes tai yra mano Kūnas“. Kristaus žodžių galia duona virsta Kristaus Kūnu. Kunigas klaupiasi pagarbinti Kristui, esančiam ant altoriaus Šv. Hotijoje; kelia Ją aukštyn, kad visi matytų ir duotų garbę Švenčiausiai Sakramentui. I 14 pagarbą ragina visus mišioms tar- naująs, skambindamas varpeliu.

Paguldęs ant korporalo Kristų duonos pavidale, ku- nigas sako toliau: „Panaši, pavalgius vakarienės, im- damas ir šitą šviesią taurę į šventas ir garbingas savo rankas, vėl tau dėkodamas į laimino ir davė savo mo- kiniams, sakydamas: Imkite ir gerkite iš jo visi. Nes tai yra taurė mano Kraujo Naujosios ir amžinosios Sando- ros, tikėjimo paslaptis, kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti“. Čia vynas virsta Švenčiau- siu Kristaus Krauju. Kunigas, taręs: „tai, kiek kartų darysite, darysite man atsiminti“, — parpuola vėl ant kelių, atsikėlęs iškelia taurę aukštyn, rodo žmonėms, klūpantiems prieš taip didį Sakramentą.

Pastatęs ant altoriaus taurę, kunigas tarsi klausy- damas Kristaus įsakymo: „tai. kiek kartų darysite, da- rysite man atsiminti“, — rankas ištiesęs, kalba: „Todėl, Viešpatie, mes tavo tarnai ir šventi tavo žmonės, atsi mindami to paties Kristaus, tavo Sūnaus, mūsų Viešpa- ties ne tik palaimintą kančią, iš numirusių atsikėlimą, bet ir garbingą dangun įžengimą, — aukojami šviesiai tavo Didžiagalybei iš tavo duotų dovanų gryną + Hosti- ją, šventą + Hostiją, nekaltą + Hostiją; šventą amžino-

ŠV. MIŠIŲ AFEIGOS. 117

jo gyvenimo + Duoną ir pastovaus išganymo + Taurę“.

„Į jas teikis maloniu ir linksmu veidu pažvelgti ir priimtinomis laikyti, kaip teikeis priimti savo tarno tei- singojo Ablio dovanas ir mūsų patrijarko Abraomo au- ką, kuvią tau aukojo aukščiausias tavo kunigas Melki- zedekas, šventą auką, nekaltą Hostiją“.

Kunigas, žemai pasilenkęs ir padėjęs rankas ant altoriaus. kalba: „„Nusižeminę meldžiame tave, visagalis Dieve: liepk tai švento savo angelo rankomis nunešti pas aukštą savo altorių, po dieviškos savo Didžiagalybės akių, — kad visi, kurie prie šio altoriaus priimsime Švenčiausį tavo Sūnaus + Kūną ir + Kraują, visokia dan- gaus palaima ir malone būtumėm pripildyti. Per tą Patį Kristų, mūsų Viešpatį“.

Čia kunigas atsimena sielas, skaistykloje kenčiančias, labiausiai tas, už kurias Mišias laiko, sakydamas: „At- mink taipgi, Viešpatie. savc tarnus ir tarnaites, kurie pirma mūsų nuėjo su tikėjimo ženklu ir ilsisi ramybės miegu; jiems, Viešpatie, ir visiems Kristuje mirusiems suteik, meldžiamasis. atilsio, šviesos ir ramybės vietą. Per tą pati Kristų, mūsų Viešpatį“.

Paprašęs Dievo pasigailėjimo sieloms, skaistykloje kenčiančioms, meldžiasi kunigas už gyvus; bet, jausda- mas savo nevertumą, mušas į krūtinę, prisipažįsta esąs nusidėjėlis ir balsu sako, kad visi girdėtų: „„Nobis guo- gue peccatoribus....“ -— „Ir mums nusidėjėliams, tavo tarnams, tavo gailestingumo gausybėje viltį dedantiems, teikis duoti nors kokią dalį ir draugystę su šventais sa- vo apaštalais; kankiniais... ir visais savo Šventaisiais, į kurių bendravimą, ne kaipo nuopelnų teisėjas, bet kaip atleidimo davėjas, Meldžiamasis, įleisk. Per Kristų, mū- sų Viešpatį“.

„Per Jį, Viešpatie, visados visas tas malones gami- ni, + pašventi, + gaivini, + laimini ir teiki mums“. Čia kunigas, paėmęs Švenčiausią Hostiją. ja žegnoja taurę, kilsteli truputi aukštyn, sakydamas: „Per + Jį, ir + su Juo, ir + Jame yra tau, Dievui, visagaliam Tėvui, + Šven- tosios + Dvasios, vienybėje visokia garbė ir šlovė. Per vi- sus amžių amžius. Amen“. Čia baigiasi kanonas.

118 ' ŠV. MIŠIŲ APEIGOS.

II. Nuo tos vietos kunigas pradeda ruoštis ; Šv. Komuniją. Pirmiausia kalba „Pater noster — Tėve, mūsu!...“ Toji malda, kurios patsai Kristus išmokė, yra geriausias prisiruošimas prieš pri- imant Jo Kūną ir Kraują. Paskutinį Viešpaties maldos prašymą „bet gelbėk mus nuo pikta“ — kalba tarnau- jąs mišioms, kunigas gi, atsakęs — Amen, — o, kad taip būtų, plačiau maldauja vaduoti mus iš viso pikta.

„Gelbėk mus, meldžiamasai Viešpatie, iš viso pik- ta buvusio, dabartinio ir būsimo, ir per užtarimą palai- mintos ir garbingos, visuomet Panos, Dievo Gimdytojos, Marijos, su palaimintais tavo apaštalais Petru ir Povilu, taipgi Andriejum ir visais Šventaisiais, duok, malonin- gasis, ramybę mūsų dienose, kad, tavo gailestingumG pagalba sušelpti, ir nuo nuodėmės visados laisvi būtu- mėm ir nuo visokio neramumo apsaugoti. Per tą mū- sų Viešpatį, Jėzų Kruistų, tavo Sūnų, kursai su tavimi gyvena ir karaliauja Šventosios Dvasios vienybėje Die- VAS: 4

Baigia kunigas, sakydamas ar giedodamas: „Per omnia saecula saecūlorum — Per visus amžių amžius“. Čia kunigas, tarsi Kristus per paskutinę vakarienę, lau- žia Švenč. Hostiją į tris dalis; vieną paėmęs, daro su ja tris kryžius ant taurės, sakydamas, ar giedodamas: „Pax Domini sit semper vobiscum — Viešpaties ramybė te- būna visados su jumis“, ir tą Hostijos dalį deda taurėn, melsdamas: „Šis sumaišymas ir pašventinimas mūsu Viešpaties, Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo tebūna mums priimantiems amžinajam gyvenimui“. .

Dabar kunigas, mušdamasis krūtinėn, kalba: ;,„Die- vo Avinėli. Kursai naikini pasaulio nuodėmes, pasigai- lėk mūsų! Dievo Avinėli, Kursai naikini pasaulio nuo- dėmes, pasigailėk mūsų! Dievo Avinėli, Kursai naikini pasaulio nuodėmes, duok mums ramybę!“ Kalba dar tris maldas, paskirtas prisirengti prie Šv. Komunijos: „Viešpatie, Jėzau Kristau... išvaduok mane per šį Šven- čiausį savo Kūną ir Kraują iš visų mano neteisybių ir visų blogybių; padėk man visados laikytis tavo įsaky- mų ir neleisk man niekumet nuo tavęs atsiskirti...

ŠV. MIŠIŲ APEIGOS. 119

Taip prisiruošęs Komunijai, kunigas priklaupdamas sako: „Dangiškąją duoną imsiu ir šauksiuosi Viešpaties vardo“. Paėmęs Švenč.. Hostiją su patena, dar tris kar- 14us mušasi į krūtinę, sakydamas: „Viešpatie, aš nesu vertas, kad tu įeitum į mano širdį, bet tark tiktai žodį, o bus išgydyta mano siela“. Dabar žegnojasi Švenč. Hostija ir kalba: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kū- nas mano sielą tegul sergi amžinajam gyvenimui“.

Priėmęs Komuniją duonos pavidale, kunigas suren- „ka patena galėjusius pasilikti ant korporalo ŠV Hosti- jos trupinėlius, subraukia juos taurėn, ir sako: „Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką jis man yra sutei- kęs? — Išganymo Taurę imsiu ir šauksiuosi Viešpaties vardo; garbindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsių iš- gelbėtas nuo savo priešų“. Dabar kunigas žegnojasi taure ir, taręs: „Mūsu Viešpaties, Jėzaus Kristaus Krau- jas mano sielą tegu sergi amžinajam gyvenimui“, — priima Švenčiausį Sakramentą vyno pavidale.

Kad taurėje nepasiliktų nė mažiausias Švenč. Kraujo lašelis, kunigas išplauna ją.vynu, tardamas: „Ką burnon priėmiau, tebūnie priimta gryna širdimi, o lai- kinoji dovana tevirsta man amžinaisiais vaistais“. Pagaliau plauna vynu ir vandeniu pirštus, kuriais čiupinėjo Švenč. Sakramentą; geria tai, kalbėdamas: „Viešpatie! tavo Kūnas, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį gėriau, tegul susijungia su mano širdim, ir padaryk, kad nepasiliktų nedorybių dėmės manyje, kurį atgaivino gryni ir šventi Sakramentai, Viešpatie, kursai gyveni ir karaliauji per amžių amžius“. Kunigas rėdo taurę tais pačiais rūbais, kaip buvo apdengta, pradedant Mišias; tuo tarpu tarnaująs perkelia mišiolą kiton altoriaus pu- sėn.

Po Komunijos kunigas skaito iš knygos maldelę, komunija vadinamą, nes joje dėkojama Dievui už Švenč. Kristaus Kūną ir Kraują, kuriuos ką tik priėmė. Pas- kKiau, pabučiavęs altorių ir atsigręžęs, sveikina žmones žodžiais: „Dominus vobiscum — Viešpats su jumis“ te- būna; grįžta vėl prie mišiolo ir, atskaitęs ar atgiedojęs vieną, ar daugiau, maldelių, dėkodamas Dievui už ma- 1ones, gautas per Mišias, uždengia knygą, eina į alto-

120 Ž ŠV. MIŠIŲ - APEIGOS.

riaus vidurį; paskutinį kartą sveikina žmones paprastu: „Dominus vobiscum“ ir paskelbia: „Ite Missa est —- Eikite, mišios pasibaigė!“ Tarnas visų vardu atsako: „Deo gratias — Dievui dėku!“

Kunigas, žemai pasilenkęs, galutinai aukoja Švenč. Trejybei atlaikytas mišias, kalbėdamas: „Tegul patin- ka tau, Švenčiausia Trejybe, mano tarnystės paklusnu- mas, ir suteik, kač zuka, kurią nevertas aš tavo Didžia- gaiybės akivaizdoje padariau, būtų Tau maloni, o man ir visiems, už kuriuos aš ją aukojau, tau pasigailint, bū- tų išganinga. Per Kristų, mūsų Viešpatį“. Pagaliaus Švč. Trejybės vardu kunigas duoda visiems palaimini- - mą: „Telaimina jus visagalis Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia“ ir, atskaitęs šv. Jono Evangelijos pra- džią, grįžta zakristijon.

; 2

Štai, Mieli Klausytojai, kaip pilnos gilios prasmės yra šv. mišių apeigos; kaip gražias maldas per mišias Dievui siunčia kunigas vardan krikščionių, kurių jis yra tarytum atstovas. "Todėl Šv. Mišiose neužimkite savo minčit. kokiomis nors ilgomis inaldomis, kurias dažnai kalbate vien tik iš papročio. Rūpinkitės verčiau savo maldas per Mišias jungti su kunigo maldomis. Žiūrėki- te į altorių, kaip į Kalvarijos kalną, kur Kristus karto- ja kančios Auką, kurią sykį atliko, mirdamas ant kry- žiaus. Jeigu įsigilinsite į šv. mišių apeigas, atsiras rei- kalingas maldingumas: mišių klausymas bus jums iš- ganingas, o Dievui malonus. Amen.

Šv. Mišios- garbės ir padėkos Auka.

„Tau atnašausiu garbės Hostiją“ (Es: 15,17),

„Aš imsiu išganymo taurę ir šauk-

siuos į Viešpaties vardą“ (Ps. 115, 13).

Įvairios buvo daromos Dievui aukos, tebesant Se- najam Įstatymui. Iš pradžios kas ką turėjo, tai Dievui aukojo. Ablis, būdamas piemuo, atnašavo avinėlį; Kai- nas — artojas, žemės vaisius. Melkizedėkas aukojo duo- ną ir vyną. Paskiau Moizė žydams įsakė aukoti galvi- jus ir žemės vaisius; jie Saliamono bažnyčioje .kasdien ypač šventėse vykdydavo tą Moizės įsakymą su didžiau- sia iškilme... Visa darydavo, kad pagarbintų visagalį Dievą, kaipo Aukščiausį Valdovą, nuo Kurio viskas pri- klauso, kad padėkotų Jam už teikiamas žmonėms gera- darybes, kad išmelstų iš Jo reikalingų malonių ir per- maldautų Ji už nusidėjimus.

Kad tos visos aukos buvo neužtektinos, sakė žy- dams dar pranašas Mikėjas, klausdamas: „Ką verta Viešpačiui aukosiu?... ar gi Jam duosiu deginimo auką ir metinius veršius? Ar gi Viešpats galima permauldauti avinų tūkstančių, ar daugeliu tūkstančių riebių ožių?“ (Mik. 6, 6). Jų tos aukos buvo Dievo kenčiamos lig laiko, tarsi šešėliai būsimos Naujosios Sandoros aukos: šv. mišioms atsiradus, turėjo pranykti, kaip dingsta klaidžios nakties tamsybės, užtekėjus saulei. )

Senojo Įstatymo aukos išnyko — „Kristaus Kūno ir Kraujo auka dabar atstoja visas įvairias aukas“ (šv. Leonas). Todėl, mūsų laikais, ar norint Dievą permal- dauti už savo nusidėjimus. ar išmelsti iš Jo reikalingų malonių, ar Jam padėkoti už gautas geradarybes, ar vertai Jį pagarbinti. — geriausiai galima ta švenčiausia

122 šv. MIŠIOS — GARBĖS IR PADĖKOS AUKA.

mišių auka. Paklausykite, šiandien jums sakysiu apie šv. mišias, I. kaipo garbės ir II. padėkos auką.

I. Viską Dievas sutvėrė savo garbei; anot Psalmės betariant: dangus ir žemė skelbia Jo šlovę. Angelai nuo amžių garbina Dievą, be paliovos giedodami: „Šven- tas, Šventas, Šventas Viešpats Galybių Dievas; pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės“. Ir iš protingo žmogaus, sutverto Dievo paveikslo ir panašumo, pridera Jam gar- bė. Tiesa, galima Dievas garbinti mintimis, žodžiais ir darbais, — net ir tokiais būtinais daiktais, be kurių ir apsieiti negalime, kaip valgymas ir gėrimas. Užtat ra- gina šv. Povilas, sakydamas: „Taigi, ar valgote, ar ge- riate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei“ (I Kor. 10, 31). Bet geriausiai galima Dievas pagerbti aukomis; vienatinis jų tikslas Dievo garbė. Kas kita dažniausia daroma kitais sumetimais; tik retkarčiais prie to mes aimename Dievo garbę. Auka gi neturi ki- to tikslo, kaip tik Dievo garbinimą; kam kitam aukos net daryti negalima.

Šv. Augustinas sako, žmonės, norėdami pagerbti kitus žmones, vartoja tuos pačius ženklus, kuriais ir Dievą garbiną; bet esą negirdėta, kad žmonės, nors ir laukiniai, darytų aukas žmonėms. Taip, giedame Su- plikacijose: „Šventas Dieve“.:. ir Popiežių, kaipo Kri- staus ant žemės vietininką, vadiname dėl pagarbos Šven- tuoju Tėvu. Žvakes žibiname bažnyčioje Dievo garbei, bet nekartą esti daromos procesijos su žvakėmis ir gar- siems žmonės pagerbti. Žmonės ant kelių meldžiasi Die- vui, bet klaupia ir prieš vyskupus, karalius, net šiaip. jau žmonėms puola po kojų. Tik aukos vienam Die- vui tepridera. Kai apaštalas šv. Povilas Listroje stebuk- lingai išgydė raišą gimusi, to miesto gyventojai-pago- nai manė, kad jų dievai, tapę panašūs į žmones, nužen- gė pas juos, o dievaičio Jupiterio kunigas, kurs buvo priemiestyje, atvedė jaučius ir norėjo daryti auką; šv. Povilui paaiškinus, kad jis toks pat žmogus, kaip ir vi- si, tik skelbiąs jiems tikrąjį Dievą, dangaus ir žemės Su- tvėrėją, — pagonai nuliūdę grįžo su aukomis atgal (Ap: D.Ž14 12):

ŠV. MIŠIOS — GARBĖS IR PADĖKOS AUKA. 123

Ir jūs, norėdami vertai Dievą pagarbinti, gerbkite aukomis, kurios Jam vienam teskiriamos. Bet ką ver- ta Viešpačiui aukosite? Kur jūs rasite tokią auką, kuri tinkama būtų Dievo didybei? Ar gi aukosite, kaip se- novės žydai, deginamąsias aukas ir metinius veršius? Pranašas Izajas sako, hors visus Libano kalno medžius iškirstumėm, sukrautumėm didelį laužą ir nors ant jo sudėtumėm visus gyvulius ir padarytumėm auką, — toji auka esą dar nebūtų tinkama Dievo Didžiagalybei; nors visas brangias perlas ištrauktumėm iš jūrų gelmės, nors visubrangiazsius akmenis, visas pasaulio gėrybes su- krautumėm vienon vieton ir Dievui atnašautumėm, dar nebūtų auka, Dievo verta, nes visa tai Paties Dievo su- tverti daiktai.

Todėl Senajame Įstatyme nebuvo tokios aukos; vi- sos, drauge paimtos, negalėjo vertai Dievo pagarbinti. Tačiau ko nebuvo senovėje, turime tai Naujame Įstaty- me, būtent: šv. mišių auką; joje Dievui aukojama ne galvijų, — veršių, ožių, avinų kraujas, bet „garbės Ho-' stiją, išganymo taurė“ — tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Kitaip sakant, Šv, Mišiose aukojasi Dievui patsai Jėzus Kristus duonos ir vyno pa- vidaluose. Kokia gi auka gali būti Dievui brangesnė už Jo viengimio Sūnaus, apie Kurį patsai pasakė: „Šitas my- limasis mano Sūnus, Kuriame aš turiu daug sau pamė- gimo“ (Mat. 17, 5).

Pažvelkite dar. kokiu būdu laikoma Švenč. mišių auka. Jau žmonės, norėdami kitus pagerbti, žeminasi, nusiima kepurę, nulenkia galvą, kartais net ant kelių puola; tuo reiškia savo menkumą, jų gi didybę. Ir Die- „vas nori. kad nusižeminimu Jį garbintumėm: „Didelė yra Dievo galybė, — sako Šventasis Raštas, — o nusi- žeminusių esti pagarbintas“ (Ekl. 3, 4). Tas tai nusi- žeminimas matomas švent. mišiose. Mūsų Viešpats Jė- zus Kristus, lygus visame Tėvui, taip nusižemina per šv. mišias, kad, rodos. daugiau nebegali Savęs pažeminti.

Kunigui tarus Kristaus žodžius: „Tai yra mano Kū- nas; tai yra mano Kraujas“, — Tas garbės Karalius nu žengia iš dangaus ant altoriaus ir įsikūnija duonoje ir vyne; Dievo Sūnus susijungia su duonos ir vyno pavi-

124 ŠV. MIŠIOS — GARBĖS IR PADĖKOS AUKA.

dalais; duona ir vynas virsta Kristaus Kūnu ir Krauju; nebesimato juose nei Jo dievystės, nei žmogystės; Kri- stus, dangaus ir žemės Karalius, peresybinimu taip save nužemina, kad beveik visai išnyksta; Betliejuje gimda- mas buvo nors i kūdikį panašus; čia pavirsta, rodos. duonos kąsneliu: Tas, Kurs sėdi danguje dešinėje Die- vo Tėvo visagalio, glūdi ant altoriaus menkame plotkely.

„Didelė yra Dievo galybė, o nusižeminusių esti pa- garbintas“. Užtat ir sakoma, kad per vienas šv. mišias Dievas daugiau garbės turįs, negu per gerus visų žmonių darbus. Todėl šv. Ignacas šv. mišias „„Dievo garbe“ va- dina. Ir kunigas, laikydamas šv. mišias, daro su pa- švęsta Hostija kryžiaus ženklus ant taurės ir sako: Per + Jį, ir + su Juo, ir + Jame yra iau, Dievui, Tėvui T vi- sagaliam Šventosios + Dvasios vienybėje visokia garbė ir k

„Garbė, kurią teikiame Dievui. —sako Šv. Augu- i ais — yra svarbiausia mūsų priedermė, nes yra pri- valomos Jam padėkos išreiškimas“. Šventošios mišios vra ne tik garbės, bet ir padėkos auka už gautas malo.- nes. Lengviau yra suskaityti dangaus žvaigždės, jūros smėliai, negu begalinės Dievo geradarybės.

„Jis mus padarė, o ne mes patys save, — mes esa- me Jo žmonės“ (Ps. 99). sutverti Dievo paveikslu ir pa- našumu, apdovanoti šviesiu protu, laisva valia, nemir- tinga siela. Jis išlaiko mūsų gyvybę, teikia maisto ir ap- darą; trumpais žodžiais, anot šv. Jokūbo betariant: „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana vra iš aukštybių, nužengia nuo Šviesybių Tėvo“ (1, 17). Todėl ir klausia šv. Povilas: „Ką turi, ko nesi gavęs“ (I Kor. 4, 7). iš Dievo?

Isivaizduokite, kaip dėkotumėt gydytojui, kurs jums sugrąžintų sudarkytą sveikatą, pailgintų gyvenimą, kaip tai nuolat daro Dievas! Jis kiekvienam davė, ne tik ko- jas, rankas, akis, bet visas kūno ir sielos ypatybes; pa- darė jį mažką mažesnį už angelus, garbe ir šlove apvai- nikavo ir pastatė jį ant savo rankų darbų; visa pavergė po jo kojomis (Ps. 8). Todėl teisingai visi turime Jam iš širdies dėkoti.

šv. MIŠIOS — GARBĖS IR PADĖKOS AUKA. 125

Bet „kokį Jam. duosime užmokestį, — klausiu To- bijo žodžiais, — arba, kas gali būti verta Jo gerada- rysčių?“ (10, 2). „Kuo atsilyginsime Viešpačiui už vi- sa, ką jis mums yra suteikęs?“ jeigu nenorime būti ne- dėkingi? „Ateikite, džiaukimės Viešpačiui, linksmai šaukime Dievui, šlovinimu ir... psalmėmis... Ateikime, pagarbinkime, ir parpulkime ir verkime Viešpaties aki- vaizdoje, kurs mus padarė“... Ar jau to užteks? Ne! visa to bus maža!... ,,Nes Jis Viešpats, mūsų Dievas; o mes Jos ganyklos tauta ir jo rankų avys“ (Ps. 94, 1—7).

Atiduokime Jam visus savo turtus, Jam dėkodami. savo sveikatą, net gyvybę aukokime Jam! ar daug tai reikš? Tai visa yra Jo, mums suteiktos geradarybės; atiduotumėm tik tai, ką iš Jo paties gavome! Taip ne- galime dar atsimokėti; vis dar už gerą širdį Jam tinka mai nepadėkosime! Nors tikėjimas, širdis ir protas lie- pia būtinai Dievui dėkoti, tačiau mūsų menkumas daro mus nedėkingus!

Nenusiminkite! Dievas begaline meile ne tik sutei- kė mums įvairių malonių, bet ir davė geriausį būdą Jam tinkamai padėkoti, kad mes neatrodytumėm nedėkingi. Turime šv. mišias, padėkos auką. Kaip kitados per pa skutinę vakarienę, įstatydamas šv. mišias, taip ir dabar kiekvienose mišiose patsai Kristus „dėkoja“ dangiškam savo Tėvui už mus. Nors visos dangaus dvasios ir vi- si žmonės dėkotų Dievui nuolat per amžius, nepadėko- tų tiek, kiek gauna Dievas iš savo Sūnaus per vienerias mišias; nes Kristaus padėka yra begalinės vertės ir vir- šyja visus Angelų ir Šventųjų dėkojimus.

Gerai tai supratc Pranašas, kad į klausimą: „Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką jis man yra sutei- kęs?“ — šitaip atsako: „Išganymo taurę imsiu ir šauk- siuos i Viešpaties vardą“; tai yra: šventas mišias aukosiu. Kada kunigas laiko mišias, tarytum sako Dievui, o žmo- nės su juo drauge: „Visagalis Dieve, amžinasis Tėve, be galo didis, be galo geras! Žinome, jog priklauso Tau padėka, nes visa, kas mes esame, ką turime — yra Ta- vo; mūsų skola didelė, begalinė; už tai, kaip užmokestį „ aukojame Tau, kas yra visųbrangiausia danguje ir ant

126 Šv. MIŠIOS — GARBĖS IR PADĖKOS AUKA.

žemės: tikrą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, mieliau- siojo Tavo Sūnaus Kūną ir Kraują; nors tavo gerada- rybės, mums suteiktos, yra didelės, bet ir mūsų atsily- ginimas yra gausus, mūsų padėka tobula, užtektina...

Laimingi kunigai. — pasakys nė vienas dievobai- mingas klausytojas, — kad gali laikyti šv. mišias, ku- riose Dievas daugiau padėkos gauna, negu per gerus vi- so pasaulio darbus. Tikrai, jei yra ko pavydėti kuni- gams, — tai tos laimės, kad gali šv. mišias laikyti. Bet jūsų paguodai turiu pasakyti, kad, be kunigo, šv. mišių atnašavime dalyvauja visi esą bažnyčioje. Šv. mišiose Kristus kiekvienam atšiduoda, kad Jį galėtų drauge su kunigu aukoti dangiškam Tėvui. Dėl to tai apaštalas šv. Petras visus krikščionis vadina „karališka kunigy- ste“ (2, 9).

Kad taip yra, galite spręsti iš maldų, kurias kuni- gas mišiose visų vardu kalba: ,„Aukojame Tau, Viešpatie, išganingą taurę“... „Priimk, Šventoji Trejybe, auką, ku- rią mes Tau aukojame“. .„Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka maloni būtų Dievui, Tėvui visagaliam““. „Atsimink, Viešpatie... visus aplinkui stovinčius... kurie Tau aukoja šią garbės auką“... Tuojau po pakėlimo, kunigas meldžiasi: „Viešpatie, mes tavo tarnai ir šventi tavo žmonės... aukojame šviesiai Tavo Didžiagalybei iš Tavo duotų dovanų gryną Hostiją, šventą Hostiją, ne- kaltą Hostiją; šventą amžinojo gyvenimo duoną ir nuo- latinio išganymo taurę“.

Matote, kad visi, dievotai klausą šv. mišių, drauge su kunigu aukoja Dievui šv. mišių auką; ir taip visi da- lyvauja Dievo garbinime ir padėkoje, kurią, tiesą sa- kant, teikia Dievui Tėvui Pats Jėzus Kristus. Nes per Jį, ir su Juo ir Jame yra Dievui, visagaliam Tėvui, Šven- tosios Dvasios vienybėj visokia garbė ir šlovė. Per visus. amžių amžius.

E

pi =

Mieli Klausytojai! dabar žinosite, kad niekas negali dejuoti: „Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką Jis man vra suteikęs“. Kristus Mišiose atsiduoda visiems, kad

ŠV. MIšIOS — GARBĖS IR PADĖKOS AUKA. 127

kiekvienas savo vardu aukotų Dievui tą šventą dovaną. „Mokykis iš to, -— sako mokytas Marijonas Skotas, — jog nereikia tau rūpintis, jei dėl vargingo neturto negali užsakyti Šv. Mišių nei savo, nei savo prietelių gyvų, ar mirusių naudai; nes Šv. Mišias, kurių klausai, kunigas aukoja ta mintimi, kad Viešpats teiktųsi duoti tos au- kos vaisių tau pačiam ir tau brangiems asmenims, su- k lig tavo maldingumu ir prašymo didumu“. Tik pašvęsk

tą trumpą valandą Dievo garbei ir padėkai, pamatysi kuomet nors. kad laikas, dievotai praleistas per Šv. Mi- šias, daug atsvers ant Dievo teisybės svarstyklių. Amen.

Šv. Mišios permaldavimo ir išmeldimo Auka.

„Turėk... kantrybės ir aš visa tau užmokėsiu“ Mat. 18, 26). Aš jį per- maldausiu dovanomis... rasi, jis ma- nęs pasigailės“ (Gim. 32, 20).

Nelaimingas buvo žmonių padėjimas, tebesant Se- najam Įstatymui: jie neturėjo kuo permaldauti užrūstin- to Dievo teisybės. Tikėjosi numaldysią Jį aukomis. Bet kokios tuokart buvo aukos! Argi galima Viešpats per- maldauti tūkstančiu avinų, ar daugeliu tūkstančių riebių ožių?“ (Mikėjas, 6, 7). „Negalima atimti ožių ir veršių krauju nuodėmės“ (Žyd. 10, 4). Reikėjo grynesnės, šven- tesnės, Dievo vertos aukos. Tik patsai Dievo Sūnus, pri- siėmės visos žmonių giminės nusidėjimus, kaip Auka, tarsi Dievo Avinėlis, Kursai naikina pasaulio nuodėmes, per savo mirtį ant kryžiaus sutaikė Dievą su žmonėmis.

Bet Kristus, būdamas Dievas, gerai matė visus tuos nusidėjimus, kuriais žmonės paskiau Dievą rūstins, pel- nysis bausmę; todėl nepasitenkino vienatine Kryžiaus Auka, bet įstatė šv. mišias; apie jas Tridento visuotinoji santaryba nusprendė, kad „toji Auka yra tikrai permal- davimas už mūsų nuodėmes; ne tiktai už mūsų, bet taip pat ir už viso pasaulio“ (I Jon. 2, 2). Permaldautas Viešpatis teikia naujų malonių. "Taip šv. mišios esti drauge ir išmeldimo auka. Šiandien jums sakysiu apie šv. mišias I. permaldavimo ir II. išmeldimo auką.

I. Atsiminkite, kas atsitiko nupuolusiems angelams danguje ir pirmiesiems žmonėms rojuje. Prisiminkite 1 tvaną, Sodomos ir Gomoros sudeginimą ir kitas nesu- skaitomas bausmes, kuriomis Dievas baudė nusidėjėlius, — suprasite, kas yra nuodėmės Viešpaties akyse, jei taip rūsčiai plaka už jas tas gailestingiausias Tėvas. Ap-

ŠV. MIŠIOS — PERMALDAVIMO IR IŠMELDIMO AUKA. 129

svarstykite, kiek patys nuodėmių nuo-pat mažatvės pa- darėte; suskaitykite, jei galite, kieka nuodėmių dien į dieną žmonės Dievą rūstina: mūsų laikais žmonių ne- dorybės gal jau perviršijo Sodomos ir Gomoros palei- stuvystes. Rodos. įrūstintas Dievas turėtų vėl gailėtis. žmones sutvėręs. davęs jiems laisvą valią, turėtų atverti dangaus skliautus ir išnaikinti visus tvanu, ar siųsti ug- nį, kad nubaustu, kaip paleistuvingus Sodomiečius ir Go- moriečius. Žmonės vienok gyvena ir nepaliauja nusidėję. Argi Dievo teisybė atsimainė? Kas dabar sutūri užrūstin- to Dievo rykštę?

Šventieji Tėvai stačiai sako: Dievas seniai būtų iš- naikinęs nuodėmingą žmoniją, kad ne auka Kristaus. Kurs „yra permaldavimas už mūsų nuodėmes; ne tiktai už mūsų, bet taip-pat ir už viso pasaulio“. Kaip Ablio kraujas šaukėsi dangaus keršto, taip Kristaus kraujas Mišiose šaukia dangun pasigailėjimo. Nuolat žmonės Dievą rūstina, be paliovos daroma ir ta permaldavimo Auka. Nėra valandos. kurioje kur-nors pasaulyje ne- šviestų saulė: čia naktis, kitur diena; čia saulė teka, ki- tur leidžiasi. Taip-pat nerasi valandos, kuomet kur-nors nebūtų laikomos šv. mišios. Priešingai: „nuo saulės už- tekėjimo lig nusileidimo... kiekvienoje vietoje švenčiama

ir aukojama. — kaip sako Pranašas, — grynoji auka“ (Mal. 1, 10). Kasdien visame pasaulyje laikoma apie 350 tūkstančių mišių, kas valanda — net keturiolika

tūkstančių su viršum. Kiekvienose mišiose Kristus, už- tardamas žmones. sako dangiškam savo Tėvui, kaip ki- tados nuo kryžiaus: „Tėve! atleisk jiems, nes nežino, ką darą“ (I.uk. 22, 34). „Už juos aš pašvenčiau pats save, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje“ (Jon. 17, 29).

Pasakysiu čia vieną atsitikimą, kurs daugiau jums paaiškins sakomąjį dalyką, negu mano žodžiai. Vieną kartą Portugalijos admirolui Albuguergue, plaukant po Indijos vandenyną, pakilusi audra; ką tik jis daręs gel- bėdamasis, vis ėję perniek: buvęs tikras, kad paskęsiąs. Štai tarp kitų žmonių, pamatęs admirolas garlaivyje ne: kaltą, mažą kūdiki; paėmęs ji ant rankų ir, pakėlęs aukštyn, pradėjęs melstis: „Didis Dieve! nors mes visi Vad. sak. 9.

130: ŠV. MIŠIOS — PERMALDAVIMO IR IŠMELDIMO AUKA.

nusidėjėliai, verti Tavo rūstybės, tačiau šitas kūdikėlis nekaltas ir meilus Tau: dėl to vaikelio pasigailėk mūsų ir gelbėk mus“. Netikėtai vėjas nutilęs, vilnys sumažė- jusios ir laivas išsigelbėjęs.

Iš to įvykio galite numanyti, kokią vertę turi ku- nigo malda Mišiose, kada pakelia aukštyn Švenčiausią Hostiją, tą Dievo Avinėlį, Kursai naikina pasaulio nusi- dėjimus. Tada kunigas tarytum sako: „Dangiškasis Tė- ve! mes įrūsiinome Tave ir verti bausmės; bet nežiūrėk į mūsų nedorybes, o veizėk į nekaltybę savo Sūnaus, ku- ri Tau aukojame; dovanok mums dėl savo Sūnaus, Kurs už mus kentėjo ir Kraują liejo; pasigailėk mūsų, nebausk mūsų, bet būk mums gailestingas“... Jeigu dėl nekalto kūdikio išgelbėjo Dievas daugybę žmonių nuo paskendimo, tai dar labiau pasigailės žmonių dėl myli- miausio savo Sūnaus. Kurs „yra permauldaujamas už mūsų nuodėmes; ne tiktai už mūsų, bet taip pat už viso pasaulio“.

Kaip žmonės duodasi permaldaujami odinis taip-pat ir Dievas galima numaldyti šv. mišiomis. Kai patriarkas Jokūbas grįžo namo, kelyje sužinojo, kad- brolis Ezavas eina prieš ji su didele kariuomene; nusi- gandęs nežinojo, kas daryti. Pagaliaus tarė: „Aš jį per- maldausiu dovanomis, kurios eina pirma, o paskui jį išvysiu; rasi, jis manęs pasigailės“ (Gim. 32, 20). Su- manymas pasisekė; nes, Ezavui prisiartinus, Jokūbas. žemai nusilenkė ir su ašaromis abudu pasibučiavo.

Ar yra tarp jūsų toksai, kuriam sąžinė neprikaišio- tų visokių nusidėjimų? Kasdien nusidedate, nuolat, tar- | si, mėginate Dievo kantrybę. Todėl, sekdami Jokūbą, dažnai darykite nutarimą: Permaldausiu Dievą dovano- mis; tiesa, duosiu Jam vis tą pačia dovaną; bet jinai bus Viešpačiui visuhrangiausia; eisiu kuodažniausiai bažnyčion ir, žemai nusilenkęs, pasigailėjęs už savo nuo- dėmes, klausysiu šv. mišių; duosiu Dievui tą šventą do- vaną ir, tikiuos, Dievas bus gailestingas, atleis kaltes. Vienam nusidėjėliui, klausančiam šv. mišių, Kristus taręs: „Imk mane ir duok už save“. Todėl per Mišias -Aukokite Dievui mieliausio Jo Sūnaus Kūną ir Krauja:.

ŠV. MIŠIOS — PERMALDAVIMO IR IŠMELDIMO AUKA. 131

nors: jūsų nusidėjimai būtų visųdidžiausi, tačiau nenų- siminkite: permaldausite Dievą dovanomis.

Tačiau žinokite; šv. mišių auka, nors permaldauja Dievo rūstybę, pati nuodėmių neatleidžia, negrąžina pra- rastos pašvenčiamosios Dievo malonės. Yra tam atgai- los sakramentas, reikale bent tobulas gailestis. Per Mi- šias nusidėjėlis išmeldžia tik reikalingų pasitaisymui ma- loniu ir „tikros atgailos dovaną“ (Trid. 12, 3); išprašo taipgi visokių maloniu, kaip sielos, taip ir kūno reika- luose. Dėl to šv. mišios yra ne tik permaldavimo, bet ir išmeldimo auka. Pasiklausykite dar apie tai!

II. Kai Jokūbas, užsivilkęs Ezavo rūbus, prašė tė- vą palaiminimo, tarė jam Izaokas: „Balsas, kurį gir- džiu. yra mano sūnaus Jokūbo, bet rankos, kurias palie- čiu, yra Ezavo rankos“. o pajutęs Ezavo rūbų kvaptį. palaimino Jokūbą. .„Apsivilkite, — sako šv. Povilas, — Viešpačiu Jėzumi Kristumi“ (Rym. 13, 14). Savo mel- dimus junkite su Kristaus nuopelnais; Dievas tars: Girdžiu, tiesa. nusidėjėlių balsą, bet kvaptis, kurią jaučiu, yra mano Sūnaus nuopelnų kvapas; ir, -atsimi- nęs brangiausio savo Sūnaus nuopelnus, suteiks jums prašomųjų malonių. Geriausiai tai galima padaryti šv. Mišiose.